Senovės Graikijos visuomenėje ir mitologijoje šunys užėmė pakankamai svarbų vaidmenį: trigalvis Hado šuo Kerberis saugojo Hado vartus, deivė Artemidė šunis naudojo medžioklėje, o Graikijos piliečiai šunis naudodavo medžioklėje bei apsisaugant nuo priešų.
Anot Stanfordo universiteto mokslininko Adrienne Mayor, graikai, rinkdamiesi šunį savo namams, buvo gana žiaurūs. Kaip ir šiais laikais, graikai ieškodavo drąsaus ir draugiško šuns, o šiuos bruožus mėgindavo išsiaiškinti skirdami neįprastą išbandymą.
Žmonės paimdavo šuns jauniklius, aplink juos padėdavo aliejuje išmirkytą virvę ir ją padegdavo. Tuomet paleisdavo jų motiną, kuri peršokdavo degančią virvę ir vieną po kito gelbėdavo savo jauniklius. Kurį šuniuką motina išgelbėdavo pirmiausiai, tas, anot graikų, būdavo labiausiai nusipelnęs ir geriausias.
Vardai šunims būdavo duodami trumpi, jie simbolizuodavo galią, greitį ar grožį. Išvertus iš graikų kalbos, populiariausi vardai būdavo Žiedelis, Sargis, Seklys, Linksmuolis, Žudikas, Narsius, Greituolis ir panašūs.
Šaltinis: Smithsonianmag.com