Kelias iki darbo jiems puikiai žinomas – į šią vietą jie keliauja jau 13 metų, ir visuomet tai daro su tuo pačiu tikslu – pasodinti kaip įmanoma daugiau medžių šioje vietovėje – kad nepatvintų jų kaimas ir būtų pagerinta aplinka.
Šie vyrai pažįsta vienas kitą jau daugelį metų – kartu ėjo į tą pačią mokyklą mažame Yeli kaime, esančiame šiaurės rytų Kinijoje. Wenqi sako, kad jie visuomet buvo tarsi broliai, jų amžius skiriasi vos vieneriais metais ir jie yra be galo artimi.
Į darbą visuomet veda Wenqi, kuriam amputuotos abi rankos, kadangi Haixia yra aklas, todėl įsikimba į tuščią J.Wenqi rankovę. Perėjus mišką, X.Haixia užlipa ant J.Wenqi nugaros, kad perbristų sraunią upę ir nesukluptų.
X.Haixia sako, kad jie yra puikūs partneriai – jis yra J.Wenqi rankos, o J.Wenqi yra jo akys. 54-erių X.Haixia gimė aklas kaire akimi dėl kataraktos, o 2000 metais dirbant gamykloje į akį jam pataikė akmuo, tad nuo tada jis liko visiškai aklas.
Jo kolegai ir artimam draugui 53-ejų J.Wenqi rankos buvo amputuotos, kai šiam buvo vos treji metai. J.Wenqi tuomet paėmė ant žemės gulėjusį neapsaugotą elektros kabelį ir buvo nukrėstos stiprios elektros iškrovos.
X.Haixia sako, kad tapus aklu, jam buvo nepaprastai sunku prisitaikyti prie gyvenimo. Vyras pasakoja, kad iš pradžių jį apėmė depresija. Tuo metu jo sūnui buvo 4 metai, o jo žmona negalėjo dirbti dėl ligos. Kadangi neregiu tapęs X.Haixia nebegalėjo dirbti gamykloje, šeima neteko vienintelio pajamų šaltinio.
J.Wenqi sako, kad jis buvo toks mažas, kai neteko rankų, jog net neprisimena šio įvykio. Augdamas jis tiesiog priprato žaisti su kitais vaikais taip, kaip leido jo kūnas. Tai nekliudydavo plaukti ar dirbti kartu su kitais vaikais. J.Wenqi prisitaikė prie gyvenimo be rankų – darbe plūgo laikymui jis naudoja kaklą ir pečius, o namuose jis rašo bei siuva kojomis.
J.Wenqi sako, kad kaimo valdžia visuomet juo rūpinosi, kai šis buvo vaikas, o sulaukus 7 metų amžiaus, jie paprašė jo tėvų, kad leistų berniuką į mokyklą. Ją J.Wenqi baigė 1976 metais, o tada kaimo valdžia surado jam darbą vietinėje urėdijoje. Čia jis prižiūrėjo vaisių sodus ir laistė medžius.
X.Haixia mano, kad 2000 metais juos vėl suvedė likimas – kadangi jie gali padėti vienas kitam ir papildyti vienas kitą atliekant darbus, kurių negalėtų atlikti vieni. X.Haixia pasiūlė J.Wenqi sodinti medžius ir tokiu būdu gauti pajamų šeimoms išlaikyti.
Jie abu mėgsta savo darbą ir džiaugiasi dėl naudos gamtai, tačiau aiškiai supranta, kad jų turimos negalios riboja jų galimybes darbo rinkoje.
Vyrų užduotis yra pasodinti kiek įmanoma daugiau medžių. Tai yra ilgas ir nelengvas procesas, kuris reikalauja kruopštumo ne tik sodinant naujus medžius, bet ir genėjant jau uždaugusius. J.Wenqi kopia į medžius užsilipęs ant X.Haixia pečių, kad pasiektų šakas. Ši užduotis reikalauja nepaprasto pasitikėjimo vienas kitu, kuris susiformavo per daugelį metų. Vyrai sako, kad dirbdami kartu, jie tampa vienu kūnu.
Vyrai skaičiuoja, kad jau yra pasodinę daugiau nei 10 000 sveikų medžių – ir 3000 medžių, kurie žuvo. Nors šis darbas nėra atliekamas greitai, trijų hektarų plotas jau yra apsodintas medžiais ir pritraukia paukščius.
Kai tik vyrai ėmėsi šio darbo, vietiniai kaimo gyventojai į tai žiūrėjo ciniškai – jie manė, kad tai yra tiesiog neįmanoma. Visas plotas šalia vietinės upės buvo tuščias daugelį metų, o aplink teaugo vos keli medžiai. Tačiau jau po kelerių metų užaugo pirmieji pasodintieji, vietovė tapo žalesnė ir kaimelio gyventojai pakeitė savo nuomonę – ir dabar netgi padeda šiems vyrams.
X.Haixia sako, kad kaimo gyventojai padeda jiems sutaisyti įrankius, palaisto medžius ir nupjauna piktžoles. Jie netgi atneša paruoštų sodinukų.
X.Haixia neseniai sulaukė naujienų iš gydytojų, kurie gali pakeisti vyro gyvenimą. Šiuo metu X.Haixia laukia donoro ir yra tinkamas kandidatas ragenos persodinimo operacijai.
Tačiau net ir atgavęs regėjimą, X.Haixia yra pasiryžęs ir toliau sodinti medžius kartu su J.Wenqi. Jis sako, kad dirbs šį darbą iki paskutinio savo atodūsio.
Parengta pagal BBC.
