Dalinai kurčias žurnalistas Charlie Swinbourne‘as, rašantis straipsnius tinklaraštyje, skirtame kurtiesiems, sako, kad kurtieji čiaudi natūraliai, o štai klausą turintys žmonės jaučia tarsi pareigą čiaudint dar kažką pasakyti.
Įvairiose kultūrose čiaudinti žmonės naudoja skirtingus „garso efektus“, o tai reiškia, kad garso skleidimas čiaudint nėra neišvengiamas dalykas. Štai prancūzakalbiai sako „ačium“, o japonai – „hakašun“. Jie skamba panašiai kaip „ačiū“ ar „apči“, tačiau nėra identiški.
Kurčiųjų bendravimą studijuojantis Londono universitetinio koledžo mokslininkas Bencie Wollas aiškina, kad čiaudėdami žmonės bet kokiu atveju išleidžia garsą, ir to negali kontroliuoti. Tačiau, anot B.Wollo, žmonės gali koreguoti tai, ką sako čiaudėdami – priklausomai nuo to, kas yra visuomenėje priimta. Panašus principas galioja ir juokui. Juokiantis žmogus turi skleisti kažkokį garsą, tačiau jį gali kažkiek užgniaužti – arba pagarsinti.
Panašiai mano ir C.Swinbourne‘as. Anot jo, kai tik žmogus jaučia, kad tuojau nusičiaudės, jo smegenys jam siunčia signalą „Dėmesio. Tu tuojau čiaudėsi viešumoje. Išleisk normalų čiaudulio garsą“. Ir vos per mažą sekundės dalį žmogus išleidžia čiaudulio garsą tokį, kokį leidžia visi žmonės, gyvenantys regione.
Įdomu tai, kad pasąmoningas spaudimas čiaudėti turi įtakos net ir dalinai kurtiems žmonėms – tokiems, kaip C. Swinbourne‘as. Jis sako, kad viešumoje čiaudi garsiau, o namuose – tyliau.
Parengta pagal „Popular Science“.
