Apie tai rašoma prancūzų Lenos Mauger ir Stephane Remael knygoje „The Vanished: The „Evaporated People“ of Japan in Stories and Photographs“. Knygoje yra kolekcija vinječių su iš moderniosios visuomenės pabėgusiais žmonėmis, kurie ieško slapto gyvenimo, kuriame patirtų mažiau gėdos.
Autoriai praleido net 5 metus keliaudami po Japoniją, pelnydami vietinių pasitikėjimą – kad šie jiems atskleistų daug įdomių faktų apie pabėgusius žmones. Jie aplankė ir nelaimėlių artimuosius: tėvus, sutuoktinius ar meilužius. Nors nėra tikslios statistikos, knygos autoriai rašo, jog kiekvienais metais į pogrindį pasitraukia apie 100 tūkst. japonų.
Panašiai kaip ir JAV liudytojų apsaugos programos dalyviai, johatsu nusprendžia pakeisti savo vardus, pavardes, adresus ir sąsajas su įvairiomis organizacijomis – jie pradeda nuo tuščio popieriaus lapo.
Nors iš pirmo žvilgsnio toks pasitraukimas gali atrodyti sudėtingas, Japonijoje tai yra gan paparasta. Šios šalies privatumo apsaugos įstatymas suteikia nemažai teisių asmenims, kurie nori išlaikyti savo buvimo vietą paslaptimi. Tik baudžiamosiose bylose policija gali rinkti žmogaus asmeninę informaciją – o artimieji tuo tarpu negali žinoti net asmens finansinės istorijos.
Kaip L.Mauger sakė interviu „The New York Post“ leidiniui, šie masiniai dingimai kilo dėl išskirtinės japonų kultūros, kurioje žmogus patiria labai didelį socialinį spaudimą išlaikyti nepriekaištingą reputaciją.
Anot autorės, Japonijoje apie tai niekas nekalba. Šalies pogrindyje egzistuoja visiškai atskira bendruomenė, ir kai žmogus sugalvoja pradingti, jis žino, kad tikrai ras būdą kaip išgyventi.
Pirmieji johatsu atvejai prasidėjo septintajame dešimtmetyje, o tai įkvėpė 1967 m. filmas „A Man Vanishes“. Jame pasakojama apie vyrą, kuris nerūpestingai palieka savo darbą, sužadėtinę ir išnyksta.
L.Mauger ir S.Remael kalbino vyrą, kurio darbas praėjusio amžiaus pabaigoje buvo pervežti johatsu į tolimas gyvenvietes ir miestus. Tokį darbą atliekančius žmones vadindavo „naktiniais pervežėjais“. XX a. buvo tokių pervežimų pikas, nes dėl šalies ekonominės krizės daug žmonių neteko darbo ir norėjo atsiskirti nuo savo aplinkos. Kaip pasakoja L.Mauger, kad ir kaip keistai skambėtų, žmonių pradanginimas tuo metu tapo verslu.
Johatsu artimieji taip pat išgyvena dėl pasitraukusiųjų. Vienas vyras sakė, kad jo vaikui nebūtina grįžti namo, jis tik norėtų išgirsti jo balsą – o jei reikėtų pinigų, šeima jam jų nusiųstų.
Žinoma, didelis spaudimas iš visuomenės pasireiškia ne tik dingimais. Japonai turi savo žodį savižudybei dėl per didelio darbo krūvio – karoshi. Apklausus 10 tūkst. žmonių, paaiškėjo, kad bent 20 proc. kiekvieną mėnesį dirba apie 80 val. viršvalandžių, o bent pusė apklaustųjų pripažino, kad atsisako apmokamų atostogų.
Tiesa, pastaruoju metu Japonijos vyriausybė ėmėsi veiksmų, kad sumažintų tokių savižudybių skaičių. Jie ėmė skatinti kompanijas leisti darbuotojams dirbti trumpiau penktadieniais. Bet, anot ekspertų, Japonije darbo kultūra yra tokia tvirta ir sena, kad jokie raginimai neatsveria neigiamų atsilikimo nuo srauto aspektų.
Parengta pagal „Business Insider“.
