Tradicija palaidoti mirusįjį atsirado dar Paleolito laikotarpiu (prieš 2,6 milijono – 10 tūkstančių metų). 36 iškasenos parodė, kad neandartaliečiai mirusiuosius laidodavo kartu su įkapėmis. Anot istoriko Lewiso Mumfordo, tai įvyko dar prieš žmonėms apsigyvenant miesteliuose ir miestuose – tai yra, žmonėms klalojant, ir tada mirusieji buvo laidojami piligrimų laikinose gyvenvietėse. Manoma, kad tai galėjo būti vienu iš veiksnių, dėl ko žmonės galiausiai nusprendė apsistoti miestuose. Klasikiniu laikotarpiu (800 – 480 m. pr. Kr.) graikai ėmė itin daug dėmesio skirti mirusiųjų ir gyvųjų takoskyrai, o atvykstančius svečius „pasitikdavo“ eilės šalia kelio esančių antkapių.
Tačiau Sparta išsiskyrė iš kitų Graikijos miestų. Plutarchas pasakoja, kad ši karinė bendruomenė mirusiuosius dažnai laidodavo tiesiog miestuose, tarp gyvųjų. Iškasenos patvirtina Plutarcho teiginius, mat archeologai ne vieną palaidotą žmogų rado tiesiog prie namo sienos. Spartiečiai mirusiuosius palaidodavo susukę į raudoną audinį su alyvos lapais ir užkasdami juos be jokių įkapių ar antkapių. Dėl šios priežasties spartiečių kapus surasti yra labai sunku.
Spartiečiai išsiskyrė ir tuo, kad kovos mūšyje kritusius kareivius laidodavo čia pat, pačiame karo lauke – žinoma, jeigu kūnai būdavo teritorijoje, kurioje niekas jų negalėtų išniekinti. Taip buvo daroma praktiniais sumetimais – kad nereikėtų transportuoti žuvusiųjų. Tiesa, mūšio lauke kritę vyrai būdavo šiek tiek išskiriami. Kadangi visi spartiečių vyrai būdavo karui parengti kareiviai, veteranai nebūdavo išskiriami. Tačiau būdavo aiškiai išskiriami mūšio lauke žuvę vyrai, ir mirę natūralia mirtimi. Spartiečiai leisdavo pastatyti antkapį su žuvusiojo vardu ir užrašu „kare“ tik prie mūšio lauke žuvusiųjų kapaviečių. Šie antkapiai būdavo statomi mūšio lauke, o išimtiniais atvejais pačioje Spartoje – jeig kariai būdavo pargabenami.
Spartiečiai taip pat turėjo paminklus. Štai Termopilų perėjoje, kur Leonidas 480 m. pr. Kr. krito prieš persus, buvo pastatytas paminklas, ant kurio buvo parašyta: „Praeivi, eik ir pasakyk spartiečiams, kad čia guli tie, kurie pakluso įstatymams“.
Šiuo atveju žodžiu „įstatymai“ turima omenyje Spartos kodeksą, kuris draudžia pasiduoti. Istorikas Herodotas pasakoja, kad jis įsiminė visų šių žuvusiųjų spartiečių vardus – tačiau nėra aišku, kaip šie vardai buvo užrašyti: ant medžio gabalo, akmens ar pergamento. Tačiau istorikas Peteris Cartledge‘as sako, kad spartiečiai nesaugodavo jokių užrašų ar įrašų. Dėl šios priežasties jis traktuoja paminklą Termopilų perėjoje žuvusiems kareiviams atminti – su jų vardais – kaip itin stiprią pagarbos išraišką.
Dar vienas išskirtinumas Spartoje buvo tai, kaip jie elgdavosi su gimdymo metu mirusiomis moterimis. Tik joms ir mūšio lauke kritusiems kareiviams buvo leidžiama statyti antkapius. Tiesa, nėra aišku, ar ant tokių moterų antkapių būdavo užrašas „gimdymo metu“, kaip kad ant kareivių antkapių žodis „kare“.
Bet kokiu atveju, Sparta demonstruoja savo išskirtinumą laidojimo tradicijose. Visi mirusieji būdavo traktuojami vienodai – išskyrus mūšio lauke kritusius kareivius ir gimdymo metu mirusias moteris.
