Japo saloje nėra nei aukso, nei sidabro. Tačiau prieš šimtus metų tyrinėtojai iš Japo salos už kelių šimtų kilometrų esančioje saloje atrado kalkakmenio klodus. Iš šio kalkakmenio jie pagamino didžiulius akmens diskus, kuriuos parplukdė ant bambuko plaustų į savo gimtąją salą.
Nėra žinoma, ar šie akmens diskai buvo pirmieji pinigai saloje. Tačiau vienu metu Japo salos gyventojai suvokė tai, ką yra suvokusios dauguma pasaulio bendruomenių: jiems prireikė kažko, kuo visi sutartinai galėtų atsiskaitinėti.
Ir kaip dauguma visuomenių, Japo salos gyventojai savo valiuta pavertė tai, kas jiems atrodė gražiausia: nusprendė tai naudoti kaip pinigus.
Akmens gabalas saloje išties buvo vertingas – niekas nenorėtų jo panaudoti kasdieniams pirkiniams. Jį norėtųsi naudoti tik kažkam reikšmingam, kaip antai dukros kraičiui vestuvių metu.
Antropologas Scottas Fitzpatrickas iš Šiaurės Karolinos valstijos universiteto, kuris yra Japo salos ekspertas, pasakoja, kad jeigu kažkieno finansinė padėtis tampa itin prasta, pasėliai žūsta, o maisto atsargos išsenka, jis gali naudoti akmens pinigus, kuriuos galima mainyti.
Tiesa, reikėtų paminėti, kad ši valiuta turi vieną didelį trūkumą – akmenys yra labai sunkūs. Didžiulis akmens diskas sveria daugiau nei automobilis. Dėl šios priežasties ši valiuta greitai tapo itin abstrakti.
S.Fitzpatrickas sako, kad žmonės dažniausiai tik kalba apie šiuos akmenis, tačiau realiai niekas niekam jų neperduoda fiziškai. Tiesą sakant, beveik visada jie ir lieka savo vietose nejudinami.
Tad galite įsivaizduoti – kaime stovi didžiulis akmens diskas. Vienas žmogus perduoda jį kitam žmogui, tačiau pats akmuo fiziškai nejuda. Tiesiog visi kaimo gyventojai žino, kad akmuo turi naują šeimininką.
Tiesą sakant, kad akmuo būtų laikomas piniginiu vienetu, jis net nebūtinai turi būti Japo saloje.
Anot legendos, kartą darbininkai į Japo salą plaustu gabeno didžiulę akmens monetą, tačiau prieš pat pasiekiant salą, juos užklupo didžiulė audra, tad akmuo atsidūrė vandenyno dugne. Darbininkai grįžo į salą ir papasakojo visiems, kas nutiko. Ir tada visi nusprendė, kad nuskendęs akmens luitas yra tinkamas naudoti prekyboje – nepaisant to, kad fiziškai jis guli vandenyno dugne. Tad, anot S.Fitzpatricko, šiandien kažkam priklauso šis didžiulis akmens diskas, esantis vandenyno dugne – nepaisant to, kad jo niekas nėra matęs jau daugiau nei 100 metų.
Tačiau iš tikrųjų ši sistema mums yra gerai žinoma. Juk kai mokame kortele už pirkinį ar paslaugas, niekas nepasikeičia. Na taip – banko sąskaitoje pasikeičia skaičiukai, taip pat pasikeičia skaičiukai juos gavusios įmonės banko sąskaitoje. Bet tai ir viskas.
Parengta pagal npr.org
