Mat pagal Austrijos įstatymus, ūkininkai privalo atsikratyti negyvų galvijų kūnais, kad jie neužterštų vandens šaltinių ir neatbaidytų turistų. Seniau kariuomenė maitas iš Alpių pašalindavo nemokamai, tačiau apkarpius biudžetą, paskutiniaisiais praėjusio tūkstantmečio metais buvo pradėtas imti mokestis – už kiekvieną pašalintą maitą.
Ūkininkai, kurie naudojo dinamitą galvijų maitoms pašalinti, teigė, kad surinkdavo po sprogimo likusius didesnius gabalus, o mažesnius gabaliukus palikdavo paukščiams. Apie šitą praktiką nebuvo plačiai žinoma iki tol, kol Vorarlbergo provincijos viceprezidentas Fritzas Amannas neatrado susprogdintos maitos vaikštinėdamas šalia savo gimtojo miestelio.
Vyras sako, kad vaizdas buvo šlykštus, o maitos gabalų buvo visur aplinkui. Anot jo, turistai yra linkę galvoti, kad Austrijos kalnai yra pilni muzikos garsų, o ne sprogdinamų karvių. F.Amannas iškart pareiškė, kad tokia praktika privalo būti sustabdyta.
Jis padarė nuotraukas, kurias pristatė vietiniam parlamentui. Buvo pasipiktinimo, tačiau klausimu, ar ūkininkai tokiu būdu pažeidžia įstatymus, valdininkai liko susiskaldę. Konservatyvios Žmonių partijos vadovas ir Alpių ūkininkas Gebhartas Halberis aiškino, kad maitų sprogdinimas kalnuose yra paplitęs reiškinys, ir tam sprogdinimo ekspertai yra nuolatos samdomi.
Tačiau kadangi sprogdinimo ekspertų paslaugos kainuoja daugiau nei kariuomenės pagalba, ūkininkai ėmė sprogdinti maitas patys. Austrijoje sprogmenys yra lengvai prieinami, čia jie dažnai naudojami valant sniego nuošliaužas.
G.Halberis ėmė ginti sprogdinimo praktiką sakydamas, kad sprogmenys yra naudojami tik kraštutiniais atvejais. Jis sako, kad maitos sprogdinimas paspartina irimo procesą, nes mažesnius gabaliukus išnešioja paukščiai ir lapės.
Ūkininkas pasakojo, kad kalnuose kiekvieną žiemą žūva daug gyvūnų, o jų užkasti įšalusioje žemėje neįmanoma. Tuo tarpu maitos pjaustymas, kad ją galima būtų pašalinti gabalais, yra ilgas ir sudėtingas procesas.
Tačiau F.Amannas tokią praktiką pasmerkė kaip pavojingą – ir itin paplitusią. Jis pasakojo, kad vienu atveju, apie kurį girdėjo, besilaukianti karvė buvo susprogdinta, tačiau tai neatrodė kaip švarus darbas – kadangi gabalai, kai kurie sveriantys net po 100 kilogramų, išsilakstė į visas puses, o vienas nulėkė į vandens telkinį, kuriame dažnai maudosi jaunimas.
Tad F.Amannas pateikė siūlymą, kad maitas sprogdinantys ūkininkai būtų baudžiami bent 300 eurų bauda – idant skerdenos transportavimas sraigtasparniu taptų pigesne alternatyva. Tiesa, savo gimtajame Fraxerno miestelyje, kuriame pirmą kartą ir atrado susprogdintas maitas, jis nesusilaukė didelio palaikymo.
Vietinis meras Josefas Summeris užsistojo ūkininkus. Jis teigė, kad sprogmenys yra praktiški ir pigūs. Anot jo, jeigu ūkininkai gali nebrangiai, saugiai ir viską kontroliuojant tokiu būdu pašalinti maitas, tai turėtų būti priimtina.
J.Summeris pasakojo, kad kartą pats taip susprogdino maitą – kai jo karvė žuvo per audrą. Jis pasakojo, kad trys darbininkai nesugebėjo patraukti žuvusio gyvulio iš kalnų, o veterinaras patarė pasamdyti vietinį sprogmenų ekspertą. Dinamitas buvo patalpintas negyvoje karvėje – kad jo detonavimas nekeltų pavojaus ne tik žmonėms, bet ir aplinkiniams vandens telkiniams.
Anot jo, tai buvo kraštutinė situacija, ir tai buvo visiškai teisėta. Pašalinti negyvą karvę nebuvo įmanoma, o ji buvo užstrigusi siaurame takelyje, kurio nepasiektų sraigtasparniai. Karvė tąkart susprogo į mažyčius gabalėlius, o paukščiai bei kiti gyvūnai surinko šiuos gabaliukus vos per dieną.
Galiausiai, po netrumpų svarstymų tokia praktika Austrijoje nuo 2001 m. buvo paskelbta už įstatymo ribų. Vorarlberg provincija daugiausia pragyvena iš turizmo, tad turistus sprogstančių karvių garsai, vaizdai ir dėl to atsiradęs vandens užterštumas gali atbaidyti.
Parengta pagal „The Telegraph“ ir „The Irish Times“.
