Šį istorinį faktą pateikiame ne šiaip sau. Vilhelmas I Užkariautojas vėliau įtvirtino savo valdymą ir pasikvietė į Angliją savo garbintojus, taip pat įvykdė daugybę pokyčių valdžioje ir visuomenėje. Vienu iš šių pokyčių tapo normandų-prancūzų kalbos įvedimas tarp kilmingojo elito, teismuose bei vyriausybėje.
Prancūziški žodžiai atsirado anglų kalboje, taip pat pokyčius žymėjo angliškų vardų pakeitimas prancūziškais. Pirmiausiai paplito vyriški vardai - tokie kaip Viljamas (William), Robertas (Robert) ar Ričardas (Richard). Tuo tarpu moteriški vardai keitėsi lėčiau. Tiesa, nors vardai keitėsi, vietovių pavadinimai išliko tokie patys - priešingai nei vikingų ar Knuto II Didžiojo užkariavimų metu.
Nėra žinoma, kiek anglų kalbos išmoko normandai - taip pat kiek stipriai prancūzų kalba paplito žemesniuose visuomenės sluoksniuose. Tačiau prekyba bei paprasčiausias bendravimas lėmė, kad dvikalbystė nebuvo svetima tiek normandams, tiek anglams.
Prancūzų kalba Anglijoje buvo naudojama iki 1362 metų, kai buvo priimtas Bylinėjimosi angliškai Aktas (angl. Pleading in English Act), kuris įtvirtino pareigą teismuose procesinius dokumentus rašyti anglų kalba. Tiesa, prancūzų kalbos motyvai išliko anglų kalboje dar daugelį metų - kaip ir minėti vardai, kuriuos dabar laikome angliškais, nors jų kilmė iš tiesų yra prancūziška.
