Žmogus vidutiniškai atsidūsta kas 5 minutes – arba 12 kartų per valandą. Organizmas mus verčia įkvėpti daugiau oro, kad juo pripildytume alveoles – plaučiuose esančius mažus maišelius, per kur į kraują patenka deguonis, o išeina jau anglies dioksidas. Jei neatsidustume ir giliau neįkvėptume oro, alveolių veikla sutriktų, dėl ko sutriktų ir pačių plaučių veikla.
Neurobiologijos profesorius Jackas Feldmanas iš Kalifornijos universiteto Davido Geffeno medicinos mokyklos bei Smegenų tyrimų instituto (JAV) sako, kad dūsavimas yra svarbus plaučiams, taigi ir gyvybei. Jis pasakoja, kad dūsavimas yra gilus oro įkvėpimas, tačiau jis nėra savanoriškas. Anot mokslininko, šis atsidusimas prasideda kaip įprastas oro įkvėpimas, tačiau prieš iškvepiant orą, žmogus papildomai įkvepia antrą kartą – tarsi dvigubai įkvėpdamas.
Anot tyrimą atlikusių Kalifornijos ir Stanfordo universitetų mokslininkų, įprastus įkvėpimus giliais paversti padeda smegenyse esančios pora neuronų grupių.
Mokslininkai tikisi, kad šis atradimas padės gydytojams gydyti pacientus, kurie negali giliai įkvėpti be pagalbos – arba tiems, kurie turi sutrikimą ir daro gilius įkvėpimus pernelyg dažnai.
Šio tyrimo, kuris buvo publikuojamas žurnalo „Nature“ skaitmeniniame leidinyje, metu buvo tiriama 19 000 genų išraiškų, esančių pelių smegenų ląstelėse.
Buvo pastebėta, kad apie 200 neuronų smegenų kamiene gamina ir išskiria vieną iš dviejų neuropeptidų, kurie leidžia organų ląstelėms komunikuoti vienai su kita. Šio tipo peptidai yra randami ir žmonių organizmuose. Tuo tarpu pelėse šie peptidai buvo itin aktyvūs smegenų zonoje, kuri padeda valdyti kvėpavimą ir taip pat yra siejama su dūsavimu.
Tada mokslininkai išsiaiškino, kad peptidas pažadina antrąjį 200 neuronų rinkinį, kuris padidina kvėpavimo dažnį ir priverčia peles giliau įkvėpti. Šis kvėpavimo dažnis pakildavo nuo 40 iki 400 kartų per valandą. Ir kai peptidus buvo pradėta blokuoti, pelės nustojo dūsauti.
Biochemijos profesorius Markas Krasnowas iš Stenfordo universiteto medicinos mokyklos Howard Hughes medicinos instituto (taip apt JAV) sako, kad priešingai nei širdies stimuliatorius, šis peptidas reguliuoja mūsų kvėpavimo greitį, o smegenų kvėpavimo centras taip pat valdo, kokį įkvėpimo būdą pasirenkame. Anot jo, smegenų kvėpavimo centrą sudaro skirtingų rūšių neuronai. Kiekvienas jų veikia tarsi mygtukas, kuris įjungia skirtingą įkvėpimo būdą. Vienas mygtukas užprogramuotas įjungti įprastą įkvėpimą, kitas atsidusimą, o likusieji yra skirti įjungti žiovavimą, uostymą, kosulį arba netgi juoką ar verksmą.
J.Feldamas sako, kad neuromoksle vienas svarbiausių dalykų yra išsiaiškinti, kaip smegenys valdo elgesį. Todėl mokslininkų atradimas suteikia įžvalgų į mechanizmus, kurie lemia žymiai sudėtingesnį elgesį.
Mokslininkas mano, kad būtina atlikti daugiau tyrimų siekiant suprasti, kas sukelia emocinį dūsavimą – elgesį, kuris padažnėja žmogų veikiant stresui. Anot jo, gali būti taip, kad smegenų srityse, kurios apdoroja emocijas, esantys neuronai priverčia išskirti atsidusimo neuropeptidus – tačiau tai tėra hipotezė.
