Pernai atliko tyrimo metu mokslininkai išsiaiškino, kad žmonės, kurie jautriai reaguoja į neigiamų emocijų šuolius, pavyzdžiui, kai greitai iš atsipalaidavusios būsenos staiga pereinama į baimės būseną, net ir atliekant atpalaiduojančius pratimus dažniau jausdavo nerimą.
Psichologijos profesorė Michelle Newman sako, kad tyrimas gali suteikti naudos žmonėms, kurie patiria „atpalaidavimo sukeliamą nerimą“. Šis reiškinys nutinka tuomet, kai žmonės per atpalaiduojančią treniruotę tampa labiau įsitempę.
M.Newman pasakoja, kad žmonės galimai linkę dažniau būti nerimo būsenoje, kad išvengtų didelių nerimo šuolių, tačiau, anot jos, sveikiau yra patirti šiuos emocijų šuolius. Profesorė tęsia, kad kuo dažniau stengiamasi atsipalaiduoti, tuo žmogus labiau suvokia, kad jis gali atsipalaiduoti ir geriau kartais leisti sau atsipalaiduoti. Budrumo treniravimas ir kiti pratimai gali padėti žmogui atsipalaiduoti ir gyventi šia akimirka.
Psichologijos absolventas Hanjoo Kimas sako, kad atliktas tyrimas suteikė įžvalgų, kodėl atpalaiduojantis gydymas, kuris yra sukurtas žmonėms pasijusti geriau, gali sukelti dar daugiau nerimo.
Anot jo, žmonės, kurie yra labiau linkę į atsipalaidavimo sukeliamą nerimą, yra asmenys, kurie turi nerimo sutrikimų, kuriems reikia atsipalaidavimo labiau nei kitiems. H.Kimas tęsia, kad šios atpalaidavimo technikos turėtų padėti, o ne sukelti žmonėms dar daugiau nerimo. Todėl H.Kimas tikisi, kad mokslininkų atradimai leis geriau pasirūpinti tokiais žmonėmis.
M.Newman sako, kad nors mokslininkai žinojo apie atsipalaidavimo sukeliamą nerimą dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, konkreti šio reiškinio priežastis buvo nežinoma. Kai M.Newman sukūrė kontrastų vengimo teoriją 2011 metais, ji manė, kad šios dvi koncepcijos gali būti susijusios tarpusavyje.
Profesorė pasakoja, kad jos teorija kalba apie idėją, jog žmonės sąmoningai patys nervinasi taip siekdami išvengti nusivylimo, jeigu jiems nutiktų kažkas blogo. Anot jos, žmogui tai visiškai nepadeda, o kaip tik padaro jį dar nelaimingesnį. Tačiau kadangi dauguma dalykų, dėl kurių mes nerimaujame, dažniausiai neįvyksta, žmogus vis tiek galvoja, kad „aš nerimavau, todėl tai nenutiko, todėl aš turėčiau ir toliau nerimauti“.
Šiam tyrimui mokslininkai pasitelkė 96 koledžo studentus. 32 iš jų turėjo nerimo sutrikimą, 34 – rimtą depresinį sutrikimą, o 30 dalyvių neturėjo jokių sutrikimų.
Kai tyrimo dalyviai atvyko į laboratoriją, mokslininkai liepė jiems atlikti atpalaiduojančius pratimus, o vėliau liepė žiūrėti vaizdo įrašus, kurie sukelia baimę ir liūdesį. Tuomet tyrimo dalyviai atsakė į eilę klausimų, specialiai parengtų siekiant išmatuoti, kaip jautriai jie reagavo į emocinės būsenos pokyčius. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės gali nemaloniai pasijausti pradėję žiūrėti vaizdo įrašus iškart po atpalaidavimo pratimų, tuo tarpu kitiems atpalaidavimo pratimai gali būti naudingi kovojant su neigiamomis emocijomis, rašo news.psu.edu.
Po to mokslininkai dalyviams vėl davė atpalaiduojančių pratimų, po kurių jie turėjo užpildyti klausimyną. Šie klausimai buvo sukurti siekiant nustatyti tyrimo dalyvių nerimo lygį antrosios atpalaidavimo pratimų sesijos metu.
Išanalizavę visus duomenis, mokslininkai išsiaiškino, kad tyrimo dalyviai, turintys bendro pobūdžio nerimo sutrikimų jautriau reaguodavo į emocijų šuolius, pavyzdžiui, iš atsipalaidavusios būsenos iškart pereinant į baimės ar streso būseną. Negana to, šis jautrumas siejamas su nerimu, patiriamu atpalaiduojančių sesijų metu.
Panašūs rezultatai buvo gauti ir išanalizavus rimtais depresiniais sutrikimais sergančių žmonių duomenis, nors pats efektas nebuvo toks stiprus.
H.Kimas tikisi, kad šie rezultatai, kurie 2019 metais buvo paskelbti leidinyje „Journal of Affective Disorders“, gali padėti gydytojams geriau pasirūpinti žmonėmis, turinčiais nerimo sutrikimų.
Anot jo, išmatavus atpalaidavimo sukeliamą nerimą ir įdiegus poveikį darančias technikas, kuriomis būtų veikiama neigiamų kontrastų jautrumo desensibilizacija, galėtų padėti pacientams sumažinti nerimą. Be to, svarbu ištirti atpalaidavimo sukeliamą nerimą, kurį patiria pacientai, kenčiantys nuo kitokių sutrikimų, tokių kaip panikos sutrikimas ir chroniška depresija.
