Ekonomikos istorikas Werneris Abelshauseris iš Bylefeldo universiteto (Vokietija) sako, kad šiuo aktu labiausiai buvo taikomasi į Vokietiją - kadangi britai įtarė, kad vokiečiai juos kopijuoja. Anot jo, tai turėjo įtakos Solingene pagamintiems stalo įrankiams, žirklėms ir peiliams - tačiau tai taip pat paveikė techniką, gaminamą Saksonijoje.
W. Abelshauseris mano, kad įstatymui atsirasti įtakos turėjo dvi tautos: viena vertus, buvo siekiama apsaugos britų vartotojus, kad jie nepirktų pigių Šefilde pagamintų stalo įrankių kopijų. Kita vertus, vokiečių mechaniniai inžineriniai kūriniai, kurie jau tuo metu buvo pranašesni už britų analogus, turėjo būti stigmatizuojami suteikiant jiems neigiamas etiketes.
Tačiau ši strategija atsisuko prieš pačius britus. Etiketė „pagaminta Vokietijoje“ galiausiai tapo aukštos kokybės simboliu - nors tai ir užtruko. 1891 metais pasirašydamos Daugiašalę Madrido sutartį dėl tarptautinės ženklų registracijos, šalys siekė uždrausti netikrą informaciją apie prekės kilmę, skelbiamą ant pačios prekės. Kiekviena susitariančioji šalis įsipareigojo naudoti savąją „pagaminta (šalies pavadinimas)“ etiketę.
Visą šią sistemą netruko nusikopijuoti tolimosios Azijos šalys. Japonija pareikalavo, kad visos prekės, atkeliaujančios iš jos didžiosios kaimynes Kinijos, būtų žymimos etikete „pagaminta Kinijoje“.
W.Abelshauseris sako, kad taip buvo visuomet – žmonės bijojo kopijų, patentų vagysčių, tačiau galiausiai suvokė, kad problema buvo ne kopijavime, tačiau konkurentas paprasčiausiai būdavo geresnis.
Būtent taip vėliau nutiko Europoje. 1914 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, etiketė „pagaminta Vokietijoje“ ėmė labiau traukti dėmesį – prekės, žymimos šia etikete, buvo uždraustos rinkose, kurias kontroliavo britai ir jų sąjungininkai.
W.Abelshauseris pasakoja, kad tikrasis etiketės triumfas įvyko tik po Antrojo pasaulinio karo - kai žmonės suvokė, kad Vokietija, priešingai nei Jungtinės Valstijos, siekė parduoti ne masiniu būdu gaminamas prekes, tačiau vietoje to siekė pasiūlyti kokybę ir „popramoninį siuvimą pagal užsakymą“.
Tyrinėtojas sako, kad Vokietijos ekonomika net ir iki šiandien yra nukreipta į artimus santykius su klientu. Stengiamasi sukurti gaminį pagal tikslius reikalavimus - nepaisant to, ar tai būtų pilnai užbaigtos instaliacijos, infrastruktūriniai projektai ar išmaniosios mašinos. Tai yra visiška priešingybė masinės produkcijos sistemai.
Kuo labiau populiarėjo tokiu būdu pagaminti gaminiai, tuo užtikrinčiau vokiečių įmonės ėmė naudoti etiketę „pagaminta Vokietijoje“, rinkodaros ir reklamos tikslais. Šis metodas suveikė kuo puikiausiai.
Šis žymėjimas iki pat šiol sukelia didelę pagarbą ir yra vienas veiksnių, nulemiančių žmonių apsisprendimą įsigyti prekę - ypač rinkose, kuriose Vokietija lyderiauja: automobilių ir mašinų inžinerijos, elektronikos ir cheminių preparatų srityse.
