XVII amžiuje Anglijoje aristokratija aktyviai vertė senovines gynybines feodalinio pasaulio pilis į užmiesčio dvarų rūmus. Aristokratai jokiu būdu nenorėjo, kad kas nors galvotų, jog jie tėra paprasti ūkininkai, todėl matomiausiose savo žemių dalyse vietoje pasėlių ėmė sodinti žalią veją. Tais laikais tik turtingi žmonės galėjo taip švaistyti savo žemes.
Kai anglai kolonizavo Ameriką, jie į Naująjį pasaulį atsivežė ir savo statuso simbolius. Dėl šios priežasties plantacijų namai, kurie buvo angliškų dvaro rūmų atitikmuo, turėjo žalią veją. Amerikos įkūrėjai tai labai mėgo. Tokias žalias vejas turėjo JAV prezidentai George'as Washingtonas, Thomasas Jeffersonas ir kiti. Nuo to laiko žalios vejos tapo itin trokštamu atributu.
Žinoma, vejos nėra vien tik statuso simbolis. Jos taip pat teikia malonumą. Graži žalia veja yra sodinama parkuose, kad iškylos metu būtų smagu vaikščioti basomis. Kiti vejas želdina savo kiemuose, kad ant jos futbolą galėtų žaisti vaikai.
Priešingai nei kiti trumpai gyvavę statuso simboliai, veja gyvavo ne vieną šimtmetį. Tačiau kartais statuso simbolis yra svarbiau nei tai, ko žmogus nori. Jeigu turite nuosavą namą ir norite žalios vejos, viskas puiku – daugumoje valstybių tai nėra draudžiama.
O jei jos nenorite? Jei norite išgrįsti taką ir įrengti vidinį kiemą? Arba kažką pasodinti? Arba tiesiog žalia veja jums nepatinka?
Pasirodo, dauguma detaliųjų miesto planų reikalauja vejos ir neleidžia nuo to nukrypti. Bent jau taip yra JAV, kur savivaldybių detaliųjų planų rengėjai įpareigojo nuosavų namų šeimininkus turėti pilnavertę veją. Tai tarsi priverstinis statuso simbolis.
Dauguma miestų ir ypač priemiesčių detaliųjų planų reikalauja, kad bent jau paradinė kiemo dalis būtų apsodinta dekoratyvine veja. Žaidimų aikštelė, parkavimo vietos, daržai gali užimti tik labai nedidelę paradinio kiemo dalį arba privalo būti ne taip gerai matomoje žemės sklypo vietoje, už namo.
