Astronomijos istorikas John Steele iš Brown universiteto, kuris neprisidėjo prie atlikto tyrimo, sako, kad šis tyrimas yra itin svarbus indėlis į Babilono astronomijos istoriją, o taip pat ir į bendrą mokslo istoriją.
Astroarcheologas Mathieu Ossendrijveris iš Humboldto universiteto Berlyne savo atradimus grindžia molinėmis lentelėmis, datuojamomis 350–50 m.pr.m.e, o viena jų buvo atrasta visai neseniai. Britų muziejų ir jo įspūdingą molinių lentelių su babilonietiško dantiraščio įrašais kolekciją M.Ossendrijveris lankė net 14 metų: čia jis apsistodavo savaitei ir mėgindavo įminti mįslę, kilusią iš dviejų lentelių su astronominiais skaičiavimais. Lentelėse taip pat buvo instrukcijos, kaip pastatyti trapecijos formos figūrą – kuri yra visiškai nesusijusi su astronomija.
2002-2008 metais M.Ossendrijveris, kuris iš astrofiziko tapo istoriku, tyrinėjo dvi kitas lenteles, kuriose taip pat buvo aprašytas trapecijos piešinys – o visa tai mokslininkas tikėjosi susieti su Jupiteriu. Jupiteris buvo mėgstamiausia babiloniečių planeta: ji buvo siejama su pagrindiniu dievu Marduku, dieviškuoju Babilono miesto globėju. Tačiau ryšys su Jupiteriu buvo tik preliminarus.
Tada 2014 metų pabaigoje buvęs asirologas Hermannas Hungeris iš Vienos universiteto (Austrija) aplankė M.Ossendrijverį ir atvežė jam dešimtmečiu anksčiau darytas į sąrašus neįtrauktų Babilono molinių lentelių iš Britų muziejaus nuotraukas, kuriose buvo matyti kažkokie astronominiai skaičiavimai. Vėliau, po kelių mėnesių M.Ossendrijveris peržvelgė nuotraukas jau savo kabinete. Jos buvo neaiškios, susiliejusios, o raižiniai buvo pasvirę, dėl to sunkiai įskaitomi. Tačiau jis pastebėjo, kad skaičiai buvo identiški esantiems instrukcijose apie trapecijos formas, kurias jis tyrinėjo anksčiau. Palyginęs nuotraukas su kitų Babilono tekstų fragmentais, jis išsiaiškino, kad skaičiavimai apibrėžė Jupiterio judėjimą.
Analizuodamas visas Britų muziejuje esančias lenteles, M.Ossendrijveris išsiaiškino, kad trapecijos skaičiavimai buvo naudojami apskaičiuoti kasdienį Jupiterio pozicijos danguje pasikeitimą ties ekliptika. Ant lentelių esantys paskaičiavimai apima 60 dienų laikotarpį – pradedant diena, kai didžioji planeta pirmą kartą pasirodo naktiniame danguje prieš pat auštant.
Minėto laikotarpio metu Jupiterio judėjimas danguje, atrodo, tarsi sulėtėja (toks neteisingas įspūdis susidaro dėl sudėtingos Žemės orbitos aplink Saulę bei apie Jupiterį kombinacijos). Jupiterio judėjimo trajektorija keliauja žemyn, todėl žemiau kreivės esantis plotas sudaro trapecijos formą. Savo ruožtu trapecijos formos plotas sudaro įspūdį, kad Jupiteris šį 60 dienų laikotarpį juda kartu su ekliptika. Apskaičiuoti plotą po kreive, kad būtų gauta skaitinė išraiška, yra labai paprastas veiksmas, matematikoje žinomas kaip integralas tarp dviejų taškų. M.Ossendrijveris sako, kad sužinojus, jog apie tai žinojo babiloniečiai, jis liko nustebęs.
Nors ir pakylėtas, M. Ossendrijveris nebuvo pasirengęs publikuoti savo darbo – kadangi antrosios trapecijos aprašymas buvo neaiškus. Gilinantis į senesnius ir grynai matematinius babiloniečių tekstus, parašytus tarp 1800 ir 1600 metų pr.m.e, kurie taip pat aprašė trapecijos skaičiavimus, M.Ossendrijveris suprato, kad astronomai, sudarę lenteles, buvo vienu žingsniu priekyje. Siekiant apskaičiuoti laiką, per kurį Jupiteris nukeliavo pusę savo ekliptikos kelio, mokslininkai padalino 60 dienų trapeciją į dvi mažesnes, bet lygias dalis. Vertikali linija, dalijanti dvi trapecijas, žymėjo pusę praėjusio laiko. Dėl skirtingų trapecijos formų tai žymėjo ne lygiai 30 dienų, o šiek tiek mažesnį laiko tarpą.
M.Ossendrijveris sako, kad babiloniečiai sukūrė abstrakčias matematines, geometrines idėjas apie ryšį tarp judėjimo, vietos ir laiko, kurie yra itin dažni šiuolaikinėje fizikoje ir matematikoje.
Istorikas Alexanderis Jonesas iš Niujorko universiteto sako, kad lyginant su sudėtinga geometrija, kurią keliais šimtmečiais vėliau naudojo senovės graikai, kartu su ciklais ir epiciklais, įrašai lentelėse atspindi abstraktesnes ir nuodugnesnes geometrinių objektų koncepcijas, kuriose viena idėja atspindi laiką. Anot jo, šios idėjos nebuvo pakartotinai atrastos iki pat XIV amžiaus – tokie aprašymai vėl aptinkami europietiškuose tekstuose apie judančius kūnus. Mokslininkas sako, kad visa tai patvirtina nežinomų Mesopotamijos mokslininkų, kurie sukūrė Babilono matematinę astronomiją, revoliucinių idėjų nuostabumą.
Istoriko pasakojimu, maždaug 100 m.pr.m.e dantiraštis išnyko – ir kaip manyta, Babilonijos astronomija buvo praktiškai užmiršta. Tai, ką babiloniečiai jau buvo išradę seniai, viduramžių pabaigoje prancūzų ir anglų filosofai bei matematikai turėjo išrasti iš naujo.
