„Didžiausia problema, kad neturime vieningos kibernetinių atakų prevencijos ir kontrolės sistemos. Yra bent 6 atskiros institucijos, kuruojančios kibernetinio saugumo sritį savo kompetencijos ribose, bet viską apjungiančios sistemos nėra, tad į daugelį kibernetinių atakų reaguojama pavėluotai, kai žala jau būna padaryta. Geriausias pavyzdys – paskutinė ataka trumposiomis žinutėmis, į kurią buvo sureaguota tik praėjus kelioms dienoms“, – situaciją komentavo A. Paulauskas.
Be minėtų institucijų, prižiūrinčių kibernetinį saugumą, egzistuoja dar kelios tarpžinybinės komisijos. Kuriami mechanizmai kibernetinėms atakoms suvaldyti. Tačiau, anot NSGK pirmininko, jie ne visai atitinka realią situaciją.
Lietuvoje dar nėra sukurtų vienodų standartų, įpareigojančių įmones bei institucijas diegti informacinių sistemų apsaugos priemones. Sukurti tik rekomendacinio pobūdžio dokumentai, tačiau jie neužtikrina kibernetinių atakų prevencijos bei operatyvios atakų kontrolės.
„Kibernetinis saugumo užtikrinimas Lietuvai, matyt, dar yra nauja sritis, kurioje neturime pakankamai patirties, investicijų ir specialistų. Privačios įmonės jau investuoja į savo kibernetinę apsaugą, tačiau valstybinis sektorius tam dar neskiria pakankamai dėmesio. O užklupus kibernetiniams incidentams – stengiasi nuslėpti savo klaidas ir susitvarkyti tyliai“, – sakė A. Paulauskas.
Artūras Paulauskas tikisi, kad kibernetinio saugumo klausimą pavyks iškelti į prioritetinius nacionalinio saugumo klausimus. Kibernetinį saugumą svarbu užtikrinti ypatingos svarbos objektuose ir valstybiniame bei viešajame sektoriuose, ypač jei tai susiję su asmens duomenų saugumo pažeidimu ar atskleidimu.
