Labai paprastai. Paaugliams šis žaislas pradeda įkyrėti ir apklausos rodo, kad jie vis aktyviau ieško kitų bendravimo formų. Kodėl? Atrodo, kad jaunimėliui atsibodo būti nuolat skatinamam viskuo dalytis, o svarbiausia – kur rasite paauglį, norintį linksmintis viename kambaryje su tėvais?
Neseniai kompanijos „Pew“ atlikta apklausa parodė, kad nors „Facebook“ kol kas išlieka pagrindine vieta, kur bendrauja JAV paaugliai, jų entuziazmas ir meilė šiam socialiniam tinklui sparčiai blėsta. Kaip vieną iš priežasčių apklaustieji nurodo tai, kad vis auga spaudimas dalytis savo gyvenimu. Kita, ir kur kas logiškesnė priežastis – paaugliai jaučiasi nejaukiai, nes prie „Facebook“ jau prisijungė ir jų tėvai, ir tų tėvų draugai.
Didžiausias bet kokio paauglio košmaras virto realybe – tai, kas kadaise buvo tik jų slėptuve, vieta, kur galėjo atvirai bendrauti su tais, su kuriais negalima bendrauti, ir ieškoti nemalonių nuotykių, buvo aptikta tėvų. Negana to, tie tėvai čia įsitaisė, seka, ką darai, ir nė nesirengia išeiti!
Ar gali būti didesnis siaubas trylikamečiui, negu padrąsinantis mamos komentaras po paskutiniu jo pasisakymu? O keturiolikametei – mylinčios močiutės pagyrimas, kaip ji gražiai atrodo draugės įdėtoje nuotraukoje? Visą tą meilę paaugliai vertina trumpai: „Ar matei, ką Kosto mama parašė?“ Kostui tai – siaubinga gėda!
Ir visiškai nesvarbu, ką ta mama parašė, nesvarbu, kad ten jokio įžeidimo, kritikos, nesvarbu, kad tai padrąsinimas ar pagarba – kiekvienas tėvų pasisakymas po vaiko žinute tą vaiką verčia rausti iš gėdos. Tokia realybė, kurios, nors plyšk, nepakeisi – nemėgsta vaikai, kai tėveliai žaidžia jų smėlio dėžėje.
O tėveliai nemėgsta, kai vaikai žaidžia be priežiūros, tad tik susikūrę savo „Facebook“ paskyrą, reikalauja, kad paaugliai juos priimtų į draugus. Tie sukandę dantis priima ir nuo tos akimirkos jaučia vis didesnę nemeilę šiam socialiniam tinklui – parodykite jūs man bent vieną nesulaukusį dvidešimties, kuris trokšta tokios draugystės?
Ateina karta, kurios pirmasis prisijungimas prie interneto įvyko iš mobiliojo įrenginio. Ir dabar jie dažniau linkę naudotis tokiu. Pirmiausia tai reiškia, kad šie žmonės nebus linkę prioritetiškai jungtis prie vienos svetainės ar paslaugos, o noriau naudosis įvairias paslaugas tikslingai siūlančiomis programėlėmis.
Pasaulio paaugliai užplūdo naujas paslaugas – „Snapchat“ ir neseniai „Yahoo“ įsigytą „Tumblr“. Beje, pastarąjį jau dabar 13-18 metų JAV paaugliai mėgsta labiau negu „Facebook“ – 61 proc. jų naudojasi „Tumblr“ ir 55 proc. „Facebook“.
Įrenginio, o ne svetainių gerbėjų kartos požiūrį puikiai atspindi trylikametės Ruby Karp straipsnis, išspausdintas svetainėje „Mashable“:
„Man trylika ir nė vienas mano draugas nesinaudoja „Facebook“. Viena to priežasčių – dabar yra daug kitų tinklų, kuriais naudojasi mano karta. Kai buvau 10, buvau per jauna, kad prisijungčiau prie „Facebook“. Tačiau atsirado „Instagram“ ir mūsų tėvai nežinojo, kad ten taip pat įvestas jauniausio amžiaus limitas. Tuoj pat visi mano draugai prisijungė prie „Instagram“.
O paaugliai yra bandos gyventojai. Jei visi mano draugai prisijungs prie kitos naujovės pavadinimu „Snapchat“, aš taip pat to norėsiu. Mes norime to, kas madinga, apie ką visi kalbame ir jei „Facebook“ nustoja būti madingu, paaugliams jis neberūpi.“
Pati „Twitter“ besinaudojanti mergina puikiai pagrindė ir tai, kodėl paaugliui gėda būti tame pačiame socialiniame tinkle, kur lankosi ir jo tėvai:
„Įsivaizduokime – mane pakvietė į vakarėlį. Ten nepilnamečiai vartoja alkoholį. Kažkas būtinai nutaria pafotografuoti. Ir dabar aš, net jei nieko ten negeriu, nelaikau rankoje taurės, patenku į kadrą kartu su mergina maukiančia alkoholį.
Po kokios savaitės kažkokiam puspročiui šauna puiki mintis sudėti nuotraukas iš „puikaus vakarėlio“ į „Facebook“. Taigi jei mano mama pamatys, kad buvau vakarėlyje, kur kiti gėrė, net nesvarbu, kad nenurijau nė gurkšnio – man galas. „Facebook“ dėl to nekaltas, tačiau ten taip atsitinka.“
Kas yra moralu, o kas – ne, dabar nesiaiškiname, o logikos nepaneigsi. Nors kiekvienas tėvas labai pagrįstai trokšta sekti savo vaiko žingsnius ir apsaugoti jį nuo klaidų, kiekvienas vaikas trokšta to išvengti. Tai, kas anksčiau būdavo nekaltas melas, sakant, kad buvai ne ten, kur buvai iš tiesų, vėliau virto prašymu draugei telefonu pameluoti, kad miegojai pas ją, dabar tapo virtualiomis gaudynėmis.
Pats to nenorėdamas „Facebook“ virto idealia priemone sekti savo vaiko gyvenimą. Lietuvoje tai kol kas nėra taip svarbu – viena vertus, ne visi tėvai dar atrado tą „Facebook“, kita vertus, nemažai tėvų pro pirštus žiūri į vaiko nenorą priimti juos draugauti ir, galiausiai, kadangi niekas čia neskaito sutarties sąlygų, mažai kas uždraus savo vienuolikametei dukrai registruojantis „Facebook“ prisistatyti dvidešimtmete.
Tačiau pasaulyje tai virsta problema, kuri vieną dieną rimtai paveiks patį M.Zuckerbergą – juk nenupirksi visų konkurentų, kaip „Instagram“.
Galime teigti, kad jei „Facebook“ virs keturiasdešimtmečių prieglauda, tame nėra nieko baisaus. Šiaip ar taip, o vyresni turi daugiau pinigų, jie patrauklesni reklamos užsakovams, ši auditorija ištikimesnė, nuosaikesnė ir t.t.
Teiginys būtų protingas, jei ne kvaila realybė. Juk ir televizijos, ir reklamos užsakovai turėtų suvokti, kad geriausia jų auditorija – keturiasdešimtmečiai. Tačiau nesuvokia. Nes trisdešimtmetis vadybininkas niekada nesupras, kad šalia gyvena daugiau Stasio Povilaičio negu Oksanos Pikul gerbėjų. Nes jam žili plaukai atrodo nuobodūs, o patraukli tik blizganti, madinga, vežanti, ištaškanti reklama.
Todėl televizijos noriai rodo tai, kas patinka jų nežiūrinčiam jaunimui ir nekreipia dėmesio į nuobodžius senių poreikius. Todėl reklamos daugiau sulaukia sutraukiantis masę geltonsnapių skylėtomis kišenėmis šou, negu žilų turtuolių mėgstamas koncertas.
Ar tai teisinga – nesvarbu. Svarbu, kad praradęs jaunimą „Facebook“ sulauks tokios pat reklamos pirkėjų reakcijos. Dar liūdniau – suvokę, kad čia nebegali prižiūrėti savo vaikų ir tėvai imsis ieškoti naujų susibūrimo vietų. Netgi dar blogiau – paaugliai sugeba sukurti daugiausia triukšmo, todėl tai, kas jiems nebeįdomu, būna visiškai užgožiama jų susižavėjimo kažkuo kitu.
Nesakau, kad būtinai bus taip, tačiau tokia jau pasaulio riedėjimo pirmyn logika – vaikučiai randą naują žaislą, tėveliai tą žaislą apžiūri vėliau, vaikučiams žaislas atsibosta, jis išmetamas, ir einama prie naujo, kurio laukia tas pats likimas.
Viskas, kas sensta, galiausiai miršta. O per pastaruosius kelerius metus „Facebook“ paseno itin sparčiai – dar 2010 m. rasti čia susikūrusią paskyrą močiutę prilygo stebuklui, o dabar darosi sunku rasti močiutę be paskyros. Ir vis lengviau – tokios paskyros neturintį paauglį. Štai ir kyla mintys apie greitą „Facebook“ mirtį…
Parengta pagal „Adrants“, „Mashable“ ir „Business Insider“
