Prieš savaitę paskelbtame tekste „Prezidentės ginklanešė – nevienspalvė“ išties per klaidą žurnalistė priskyrė A.Ulbinaitei visai kito žmogaus parašytus žodžius.
Tenka pripažinti, kad amžiuje, kai kiekvienas gali save rasti internete, vis sunkiau atskirti, kur yra tikro asmens mintys, o ką jam į lūpas įdėjo pokštininkai, fantazuotojai, šalininkai ar piktavaliai.
Todėl atsiprašydami prezidentės patarėjos kartu norime skaitytojams priminti, kad internetas klonuoja žmones gerokai greičiau, negu mokslininkai – avis. Tai jau sukėlė ir dar sukels nemažai sumaišties.
Kaip vis dėlto atskirti pelus nuo grūdų?
Žaidimas: rask tikrą
Ar pamenate anekdotą apie narkomaną, į kurio duris kažkas beldžiasi. Jis klausia: „Kas čia?“, o sulaukęs atsakymo „aš“ labai nustemba – „aš???“
Panašus jausmas apima kiekvieną bent kiek žinomą žmogų, kuris internete aptinka savo nuotraukas, kuriose niekada neįsiamžino, savo atsiminimus apie įvykius, kuriuose nedalyvavo, ir savo mintis, kuriomis nesidalijo.
Pasaulyje yra 85 milijonai padirbtų „Facebook“ paskyrų. Tokius duomenis dar 2012 metų viduryje pateikė šio socialinio tinklo kūrėjai ir tuoj pat pasiūlė sprendimą.
Nuo tada jie prašo įžymybių patvirtinti, kuri paskyra yra tikrai jų pačių kurta, ir žymi ją mėlyna varnele.
Kitų paskyrų taip pat niekas netrina – tegul gerbėjai džiaugiasi, o parodijų kol kas niekas irgi neuždraudė.
Tačiau net didžiausia Lietuvos garsenybė sekėjų turi mažiau negu Niujorko merijos darbuotojas. Tad mėlynų varnelių lietuviškame „Facebook“ neieškokite (štai jums ir mitai apie mūsų „žvaigždes“).
O štai netikrų paskyrų nors vežimu vežk. Ten „savo“ mintis lieja devyni Seimo nariai Petrai Gražuliai, bent šešiolika Dalių Grybauskaičių! Viena jų studijavo šokius tuomečio Leningrado universitete, o kita dirba reklamos agentūroje, tačiau tai netrukdo visoms savo profilį puošti Lietuvos prezidentės nuotrauka.
Premjerų Algirdų Butkevičių tik trys. Užtat jo mintis noriai platina ir „Facebook“ paskyra „Prietaisas“.
Gal per klaidą manote, kad grupė „Foje“ iširo? Niekai! „Facebook“ jų – bent šešios. Tiesa, viena siūlo drabužių madas, o kita dekoruoja tortus, bet tai jau smulkmenos.
O gal ne? Juk žinomi vardai pritraukia, tad kodėl nepasišildyti jų spinduliuose? Taigi netikros „Facebook“ paskyros dažniausiai ir kuriamos siekiant žinomą asmenį pašiepti, pagerbti arba jo vardu pasireklamuoti.
Beje, čia rasti tiesą įmanoma. Viskas kaip toje patarlėje: „Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu.“ Pakanka peržvelgti, kuri paskyra turi daugiau draugų, kokie žmonės yra tie draugai, ir viskas bus aišku. Oficiali politiko paskyra bus nuobodoka, kupina valdiškų nuotraukų ir be emocingų pareiškimų.
Kas parašo, o kas kaltas?
Tačiau internete egzistuoja ir kur kas rimtesni asmeniniai tinklaraščiai, pasirašomi žmogaus vardu, kuriuose dedami neva to asmens rašyti tekstai. Juos pažinti gerokai sunkiau, tad kartais į spąstus įkliūva net patyrę žurnalistai.
Dėl savo klaidos susikrimtusi A.Urbonaitė tuoj puolė domėtis apgaulingomis paskyromis ir gerokai nustebo aptikusi tris Daivos Ulbinaitės tinklaraščius, kuriuose prezidentės patarėja (tiksliau, kažkas jos vardu) dėstė gana prieštaringas mintis.
Viena iš Daivų Ulbinaičių postringavo, kokią įtaką krepšinio psichozė daro valstybei, jei jau šiuo sportu ima domėtis tikroji prezidentė. Kita apsišaukėlė Ulbinaitė tvirtino, kad valstybę valdo visai ne prezidentė. Trečia išrėžė, kad sutvarkys Lietuvą, nes minia visai pasileido.
Svarbiausia, kad nė viena jų nerašė tiesos – tikroji D.Ulbinaitė tvirtina jokio tinklaraščio nerašanti.
Politikų ir visuomenės veikėjų svetaines ar paskyras noriai kuria vadinamieji troliai – dažniausiai dėl juoko internete skleidžiantys bet kokius prasimanymus gudročiai, kurie labiausiai džiaugiasi tuo, kad ką nors pavyko apkvailinti. Ir tai jiems neretai pasiseka.
Antai MSNBC žurnalistei Andreai Mitchell teko raudonuoti po to, kai rengdama medžiagą apie Detroito miesto norą skelbti bankrotą ji pasirėmė kažkokio juokdario sukurta ekstremalių situacijų vadybininko Kevino Orro „Twitter“ paskyra.
Kartais sukuriamos ir pačių interneto portalų imitacijos. Prieš metus portalas, labai panašus į tikrą „The New York Times“ nuomonių portalą, kurio ir adresas buvo gana artimas, paskelbė išsigalvotas „WikiLeaks“ naujienas ir nuomones apie jas.
Naujienos taip greitai sklido, kad netrukus jas paskelbė ir tikrasis „The New York Times“. Įdomus atvejis, kai naujienų portalas paskelbia naujieną remdamasis jo vardu sukurpta „naujiena“. Beje, „WikiLeaks“ noriai prisiėmė šį nuopelną sau.
O Honkongo žurnalistų sąjungai teko net per teismus įrodinėti, kad jų vardu sukurta paskyra, kurioje sąjunga „prisipažįsta“ cenzūruojanti savo narių darbą, yra netikra.
Melas – gerai užmaskuotas
Smagiai iš tikinčių viskuo, kas rašoma internete, šaiposi menininkas Lyle’as Zapato. Jo sukurta svetainė apie nykstančius medžių aštuonkojus, kurie gyvena Vašingtono valstijos džiunglėse, atrodo įtikinamesnė už daugelį mokslo darbų. Čia pateikiamos gausios nuorodos, nuotraukos, vaizdo medžiaga veikia stebuklingai.
2006 metais Konektikuto universiteto mokslininkai atliko eksperimentą ir įsitikino, kad 25 iš 25 moksleivių, apsilankiusių šioje svetainėje, patikėjo medžių aštuonkojais. Negana to, net sužinoję, kad tai išsigalvojimas, jaunieji amerikiečiai negalėjo svetainėje aptikti jokių melo požymių.
Be šios, tas pats L.Zapato yra sukūręs svetainę, neva įrodančią, kad belgų tauta neegzistuoja, taip pat Kaskadijos respublikos Sniego žmogaus reikalų biuro svetainę.
Keli patarimai patikliems naršytojams
* Kaip atskirti, kas internete tiesa, o kas ne?
* Pirmiausia tikra tikro žmogaus svetainė, bent jau Lietuvoje, dažniausiai turi labai paprastą ir aiškų vardą. Pavyzdžiui, žurnalisto Artūro Račo tinklaraštis vadinasi www.racas.lt, Vilniaus mero Artūro Zuoko – www.zuokas.lt. Išlaikyti tokį vardą internete šiek tiek kainuoja, tad apsimetėliai jo tikrai nekurs.
* Tai nereiškia, kad tikrų svetainių neaptiksime nemokamai tinklaraščius dedančiose svetainėse. Tiek blogas.lt, tiek blogpost, livejournal, wordpress galima rasti tikrų žmonių visai rimtų svetainėlių.
* Bet politikai tuo naudosis retai – dažniau vieną ar kitą pomėgį turintys žmonės. O scenos žvaigždės dažniausiai tenkinasi „Facebook“ ar „YouTube“, nes asmeninės svetainės nesutraukia tiek gerbėjų.
* Ne Lietuvoje įkurdinti tinklaraščiai gali gana ilgai lietuvių kalba skleisti pramanus ar net šmeižtą, todėl juos dažniau renkasi ir apgavikai, ir atmatos.
* Būtent wordpress atvirai veikė antilietuviškas Roberto Mažitovo tinklaraštis Kantas. Wordpress. Čia glaudžiasi minios Drąsiaus Kedžio gynėjų, nacionalistų, homofobų, ksenofobų ir kitų bailių, kurie nori kalbėti, bet nenori atsakyti už tai, ką pasako.
* Kitas būdas atskirti, ar tai tikro žinomo žmogaus svetainė, ar išsigalvojimas – paskaityti komentarus po tekstais. Gana dažnai draugai rašo tikro autoriaus vardą, o ir lankosi čia gerokai mažiau žmonių negu turėtų.
* Galiausiai praverstų paprasčiausias kritinis žvilgsnis. Savo vardu rašantis žmogus stengiasi būti tiek pat atsakingas, kiek kalbėdamas akis į akį. Aptikę akivaizdžių prieštaravimų, radikalių išsišokimų ar tiesiog nesolidžių nuorodų galite įtarti, kad skaitote ne originalą.
* Liūdniau, jei internete aptikote „savo“ rašomas žinias. „Facebook“ paskyrą panaikinti galima paspaudus nuorodą „Praneškite apie problemą“ ir įvykdžius ten esančius nurodymus. Jei nepavyks, padėtų ir kelių tikrų draugų skundai.
* Kiekviena tinklaraščių saugykla turi savo taisykles, tačiau iki daugumos vis dėlto prisibelsti įmanoma. Nors tai gali ir užtrukti.
* O bene efektyviausias būdas garantuoti, kad apie jus rašantis žurnalistas nepasiremtų klaidinga informacija internete, tiesiog nevengti atvirai atsakyti į žiniasklaidos atstovų pateikiamus klausimus.
Apsigavo net Šerloko Holmso sumanytojas
* Nekaltą ar kaltą melą žmonės, matyt, ėmė platinti nuo tada, kai tik rado būdų, kaip skleisti žinias. Ir kartais jiems sekdavosi melą paversti tikra tiesa. Tarkime, 1920-aisiais garsusis knygų apie Šerloką Holmsą rašytojas Arthuras Conanas Doyle’is apsigavo kaip mažas vaikas. Iš savo pažįstamos spiritizmo šalininkės gavęs mergaičių E.Wright ir F.Griffiths 1917 metais darytas nuotraukas rašytojas patikėjo, kad egzistuoja... fėjos. Mergaitės prifotografavo iš žurnalo iškirptų fėjų, užsispyrusios melavo, kad jos tikros, o garsusis kūrėjas tuo tikėjo.
* 1957 metų balandžio 1 dieną BBC žinių laida „Panorama“ parodė reportažą apie tai, kad šiltą pavasarį Švedijoje puikiai užderėjo itališkų makaronų derlius ir esą nėra nieko gardesnio už namie užsiaugintus makaronus.Patikėję pokštu britai kitą dieną užvertė televizijos kanalą klausimais, kur gauti makaronų medžių sėklų.
