„Seneliai pabėgo iš Lietuvos dar prieš sovietų okupaciją.
Motina gimė Kanadoje, o mano tėvas – brazilas. Todėl tokia ir mano pavardė.
Lietuvių kalbos išmokė mama, nes ji su manimi namuose kalbėdavo tik lietuviškai, todėl aš kito pasirinkimo neturėjau – turėjau mokytis savo protėvių kalbos”, – taisyklinga lietuvių kalba dėstė 36 metų Pranas Moaciras de Sa Pereira.
– Kokie keliai šį kartą jus atvedė į Lietuvą ir Vilnių? – pasiteiravo „Sostinė” atvykėlio.
– Mokydamasis Čikagos universitete pradėjau rašyti daktaro disertaciją. Vėliau šį darbą tęsiau Paryžiuje.
Darbui ir mokslui Prancūzijos sostinėje universitetas man mokėjo stipendiją ir nuompinigius. Tačiau tų pinigų nepakako normaliai pragyventi, todėl nusprendžiau atvažiuoti rašyti savo darbo į Vilnių, nes čia ir pragyvenimas, ir butų nuoma gerokai pigesni.
Be to, Vilniuje turiu draugų ir pažįstu miestą, nes anksčiau čia esu ne kartą lankęsis.
Tikiuosi, kad darbą rašyti baigsiu iki kitų metų pavasario.
– Kai atvažiuodavote į Vilnių tik pasisvečiuoti, ko gero, miestą matydavote visai kitomis akimis nei dabar, kai tenka gyventi.
– Be abejo, gyvenimas Vilniuje smarkiai skiriasi nuo gyvenimo Čikagoje ar Paryžiuje.
Tačiau Vilniaus centre radau išsinuomoti puikų butą, už kurį moku tik 30 proc. visų savo mėnesio pajamų. Lietuvoje sąskaitą banke atsidariau dar prieš šešerius metus, dėl to laiko gaišti nebereikėjo.
Tokių problemų, dėl kurių tektų nervintis arba jos man trukdytų ramiai dirbti, tikrai nepatyriau. Galbūt dėl to, kad daug kas man Vilniuje aišku ir suprantama, nes prieš tai čia esu praleidęs dvi vasaras.
Tik pasigendu kai kurių buitinių smulkmenų, prie kurių buvau įpratęs ir Paryžiuje, ir Čikagoje, – ten visose maisto prekių parduotuvėse galima rasti jau nuplautų ir į maišelius supakuotų salotų.
Lietuvoje salotos supakuotos, tačiau neplautos. Tai mane šiek tiek erzina.
– Kalvarijų turguje, ko gero, apskritai nepirktumėte salotų, nes ten jos būna ir su žemėmis.
– Greičiausiai į Vilniaus turgus maisto neisiu pirkti, nors Kalvarijų turguje ne kartą lankiausi ir kai reikėjo pasigaminti raktų.
– O kokios Vilniaus vietos jums labiausiai patinka? Kur einate pasivaikščioti?
– Kai į Vilnių atvažiuodavau paturistauti, patiko pasivaikščioti po Vokiečių gatvę arba Gedo prospektą. Tačiau dabar man tai neaktualu.
Vilnius jau – mano miestas, todėl jo kultūra, aplinka tapo kasdienybe.
– Kas išmokė vilnietiško žargono, nes sakant „Gedo prospektas” galima išgirsti tik iš senesnių vilniečių?
– Juk su vilniečiais kasdien bendrauju.
– Gal teko bent kartą Vilniuje pasiklysti?
– Ne vieną kartą. Atsidūręs Arklių arba Ligoninės gatvėse sunkiai randu kelią atgal į centrą.
Vieną dieną man reikėjo iš Arklių gatvės nueiti iki Klaipėdos gatvės, bet sugebėjau taip pasiklysti, kad atsidūriau netoli geležinkelio stoties.
– Ar Vilnius jums panašus į didmiestį?
– Ne. Bet Vilnius gali didžiuotis, kad jis – lyg kaimas, kurio gatvėse kasdien galima sutikti ne vieną pažįstamą.
Ir tai nuostabu žinant, kad Vilnius savo plotu keturis kartus didesnis už Paryžių, nors ten gyventojų gal penkis kartus daugiau nei Vilniuje.
Per trejus gyvenimo Paryžiuje metus gatvėse visai atsitiktinai sutikau tik kelis pažįstamus žmones.
Bet man pakanka vietos pasislėpti ir Vilniuje.
– Vilniuje vis labiau populiarėja dviračiai. Nors jūs gyvenate Lukiškių aikštėje, kur viskas po ranka, gal kur nors pabandėte važiuoti dviračiu?
– Apie dviračius galėčiau kalbėti visą dieną. Tačiau Vilniuje dviračiu dar neteko pasivažinėti.
Paryžiuje į darbą važinėdavau tik dviračiu. Ten – puiki dviračių nuomos sistema: dviračio nuomos abonementas metams kainuoja 29 eurus (100 litų). Jį įsigijus pusvalandį važiuoti dviračiu nieko nekainuoja.
Nuvažiavus pusvalandį specialioje dviračių aikštelėje būtina pasižymėti kortelę ir galima kelionę tęsti toliau.
Jei maršrutas trunka ilgiau nei pusvalandį, antras pusvalandis kainuoja eurą, o trečias – du eurus.
Turistams dviratį Paryžiuje išsinuomoti taip pat labai patogu – dienai bilietas kainuoja du, savaitei – septynis eurus.
Visą Paryžių – nuo rytinės iki vakarinės dalies – dviračiu esu apvažiavęs šiek tiek daugiau nei per valandą.
Atvažiavęs į Vilnių maniau, kad greitai pirksiu dviratį, bet kol kas man jo nereikia, nes per pusvalandį pėsčiomis galima įveikti nemenką atstumą.
Ateityje norėčiau pasivažinėti po Vilniaus apylinkes, aplankyti naujuosius gyvenamuosius rajonus, todėl, matyt, be dviračio neapsieisiu. Teks pirkti.
– Bet turėkite galvoje, kad į dviračius Vilniuje labai dairosi vagys.
– Čikagoje dviratį prižiūrėjau kaip vaiką. Niekada jo nepalikdavau lauke. Nors jis savo didumu prilygo kadilakui, tempdavau jį ant nugaros į butą.
Ko gero, taip teks daryti ir Vilniuje. Nors namo, kuriame gyvenu, laiptinė labai siaura, pasiskolinsiu draugo dviratį ir pabandysiu jį užsinešti į butą, kad žinočiau, ar verta įsigyti savo.
– Ar skiriasi Vilniaus studentai nuo čikagiečių?
– Mano universitete Čikagoje daugelis studentų ir studenčių bendrauja visai kitaip nei jų bendraamžiai Europoje. Juos galėčiau pavadinti net socialiai atsilikusiais žmonėmis.
Jei kuris nors Čikagos universiteto studentas pakviečia merginą kavos, kitą dieną jis jai jau gali drąsiai pirštis. Ir toks bendravimas tarp mano buvusių bendramokslių laikomas visai normaliu.
Gal dėl to Čikagos universiteto koplytėlėje susituokia daugiau nei pusė jame bakalauro diplomo siekiančių studentų. Beje, ten dirbantys dvasininkai studentus sutuokia nemokamai.
Yra ir daugiau keistų bendravimo ypatumų Čikagos universitete – jei auditorijoje būna vos kelios dešimtys studentų, nemandagu su jais po paskaitos tiesiog draugiškai šnektelėti, jau nekalbant apie keitimąsi telefono numeriais.
O sutikus tuos pačius studentus kokiame nors bare arba vakarėlyje galima sau leisti kur kas daugiau.
Tad gyventi mieste, kur tokios bendravimo taisyklės, man buvo šiek tiek nejauku.
Džiaugiuosi, kad Vilniuje jauni žmonės bendrauja kitaip.
– Ko gero, vilnietės nesuprastų, jeigu jau kitą dieną po pažinties joms pasipirštumėte?
– Iš manęs to nesulauks nė viena vilnietė. (Juokiasi.)
Ilgėliau pagyvenęs Vilniuje supratau, kad čia su merginomis galima bendrauti kaip su draugėmis, be jokios romantinės ar erotinės potekstės. To man labai trūko Čikagoje.
O jeigu ten ir pabendraudavau su kokia universiteto mergina vien draugiškai, atrodydavo, kad įvyko kokia nors klaida ar nesusipratimas.
Paryžiuje bendravimas su merginomis taip pat gerokai skiriasi nuo čikagietiškų normų. Bet Vilniaus merginų ir vaikinų bendravimas man priimtiniausias.
