Jeigu Antarktidoje vėl taptų taip pat šilta, jūros lygis pakiltų 60 metrų ir užlietų daugelį didžiausių pasaulio uostų, tokių, kaip Niujorkas, Sidnėjus ir Honkongas.
Mokslininkai vandenyno dugne prasigręžė į kilometro gylį, ieškodami suakmenėjusių žiedadulkių, kurios išgulėjo nepaliestos milijonus metų, pavyzdžių.
Jie atrado, kad Antarktida kadaise buvo visiškai kitokia, nei yra dabar.
Eoceno epochoje, prieš 48-55 mln. metų, didelė šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija atmosferoje privertė pakilti oro temperatūrą Žemėje. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje buvo 15 laipsnių šilčiau, nei dabar, o dabartinio Londono teritorijoje plytėjo drėgni atogrąžų miškai.
Bet, kaip liudija naujieji duomenys, dramatiškiausios eoceno šiltnamio pasekmės buvo matomos ašigaliuose.
Išsamūs fosilijomis turtingų Antarktidos nuosėdinių uolienų tyrimai anksčiau buvo neįmanomi, nes ledynai jas palaidojo po tūkstančių metrų sluoksniu.
Dabar mokslininkai prie rytinių Antarktidos krantų Vilkso Žemėje surengė ekspediciją. Integruotosios vandenyno gręžimo tyrimų programos nariai grąžtus nuleido 4 km po vandeniu ir prasigręžė į vandenyno dugną.
Jamesas Bendle'as iš Glazgo universiteto sakė: „Eoceno nuosėdinių uolienų mėginiai yra pirmasis mūsų turimas išsamus įrodymas apie tai, kas vyko Antarktidoje šiuo gyvybiškai svarbiu laikotarpiu. Mes atlikome gręžimo ekspediciją nepaisydami žemos temperatūros, didelio bangavimo vandenyne, atskylančių ledynų, sniegu padengtų kalnų ir ledkalnių. Nuostabu įsivaizduoti kelionę laiku ir mintyse atvykti į tą pačią pakrantę eoceno epochos pradžioje, paplaukioti maloniai šiltame vandenyje tankaus miško apsuptyje“.
Nuosėdinėse uolienose buvo rasta augalų, augančių dviejose skirtingose aplinkose, žiedadulkių.
Vienos buvo iš žemumose augančių šilumą mėgstančių atogrąžų miškų, kuriuose dominuoja papartmedžiai, palmės ir bombakmedinių šeimai priklausantys medžiai.
Prie dabartinių bombakmedinių priklauso Madagaskare augantys baobabai, dar žinomi kaip „gyvenimo medžiai“, nes savo storame kamiene kaupia vandenį.
Kita aplinka buvo aukštumų, kalnų miško regionas su bukmedžiais ir spygliuočiais.
Žiedadulkės iš abiejų regionų buvo nuplautos, nupūstos vėjo arba vabzdžių nuneštos į seklų pakrantės šelfą, kur, nugrimzdusios purve, jos išsilaikė 50 mln. metų.
Žiedadulkės atskleidė, kad eoceno laikotarpiu Antarktidos pakrantėje temperatūra svyruodavo apie 16 laipsnių Celsijaus, o vasarą pasiekdavo ir 21 laipsnį.
Žiemos temperatūra netgi tamsiausiais ir šalčiausiais metų mėnesiais būdavo aukštesnė nei 10 laipsnių šilumos. Šiuo istoriniu laikotarpiu Antarktida buvo beveik toje pačioje vietoje, kaip dabar, uždengdama Pietų ašigalį.
Taigi, žiemos mėnesiai ten turėjo būti tokie pat tamsūs, kaip dabar, bet oras buvo kur kas šiltesnis. Išsilaikiusios eoceno dirvožemio bakterijų organinės molekulės patvirtino iš žiedadulkių gautus temperatūros duomenis.
J. Bendle'as pridūrė: „Mūsų atliktas darbas neša atsipeikėti skatinančią žinią. Eoceno pradžioje anglies dioksido koncentracija buvo natūraliai didelė, o šiandien CO2 koncentracija sparčiai didėja dėl žmogaus deginamo iškastinio kuro ir naikinamų miškų.
Mes dar nepasiekėme eoceno lygio, bet artėjame prie jo greičiau, nei kada nors Žemės istorijoje. Kalbant fantastiniais terminais, mes sparčiai judame laiku atgal į eoceną. Jau dabar CO2 kiekis pasiekė aukščiausią lygį, kokio nebuvo nuo šiltojo plioceno laikotarpio, kuris buvo prieš 3,5 mln. metų.
Didžiausią grėsmę kelia faktas, kad Antarktida šiuo metu padengta ledu, kurio pakaktų pakelti jūros lygį 60 metrų. Taip įvyktų, jeigu kontinente vėl būtų pasiekta eoceno temperatūra, ir tai sukeltų siaubingų pasekmių visam pasauliui“.
Tyrimo vadovas profesorius Jvrgas Prossas iš Vokietijos Frankfurto universiteto sakė: „Jeigu dėl deginamo iškastinio kuro dabartinis išmetamųjų CO2 dujų kiekis ir toliau nemažės, gali būti, kad CO2 koncentracija atmosferoje, kokia egzistavo tolimoje praeityje, bus pasiekta vos per keletą šimtų metų.
Tirdami natūralius klimato atšilimo procesus geologinėje praeityje, daugiau sužinome apie klimato sistemų mechanizmus bei procesus. Tai padeda kur kas geriau suprasti ir dabartinį žmogaus sukeltą globalinį klimato atšilimą“.
