Po akimirkos S. Lidinas paaiškina, kad tai – klasikinis receptorių reagavimo į dirgiklį pavyzdys. Adrenalinas, išgirdus netikėtą šūksnį, užplūsta ląsteles, kuriose esantys receptoriai smegenims išsiunčia pavojaus signalą, priverčiantį žurnalistus krūptelti iš išgąsčio.
Tokiu paprastu pavyzdžiu trečiadienį pristatyti Nobelio laureatai chemijos srityje – amerikiečiai Robertas Lefkowitzas ir Brianas Kobilkas. Šįkart net du mokslininkai už beveik penkis dešimtmečius trunkančius tyrimus pasidalins dėl sunkmečio kiek sumažėjusią Nobelio premiją – 8 mln. Švedijos kronų (930 tūkst. 940 eurų), praneša BBC.
Nors kalbama, kad amerikiečių tyrimai išjudins aklavietėje įstrigusią farmacijos pramonę ir paskatins naujų vaistų kūrimą, portalo lrytas.lt pakalbintas biochemijos mokslų daktaras Daumantas Matulis tai vertina skeptiškai.
Naujų vaistų bumo tikėtis nereikėtų
Biotechnologijų institutui vadovaujantis mokslininkas sakė, kad tikėtis, jog Nobeliu įvertinti receptorių tyrimai sukels perversmą farmacijoje, būtų naivu.
„Didžiausia šia premija įvertintų pasiekimų nauda - jau praeityje, todėl artimiausiu metu vaistų nuo vėžio nesulauksime“, – sakė D. Matulis.
Anot jo, receptorių tyrimai farmacijoje savo jau padarė: „Mokslo pasaulyje R. Lefkowitzo ir B. Kobilko pasiekimai žinomi jau seniai, dėl jų vaistų kūrimas ir pasiekė šiandieninį lygį.“
Paklaustas, kodėl šiandien vis dar negalime vaistais išgydyti vėžio, mokslininkas pagrindine priežastimi įvardijo griežtą valstybinį reguliavimą.
„Naujų vaistų kūrimą šiandien stabdo ne nepakankama mokslo pažanga, bet per dideli valstybės keliami reikalavimai dėl saugumo. Niekas nenori vartoti nesaugių vaistų, bet dėl tos pačios priežasties, norint paleisti naują preparatą į rinką, reikia bent 20 metų“, – pasakojo D. Matulis.
Jis taip pat pridūrė, kad dėl tokio ilgo laiko beprotiškai išauga vaistų sukūrimo savikaina, todėl tai sau leisti gali vos kelios kompanijos pasaulyje.
Įrodyti prireikė kelių dešimtmečių
Beveik visą XX a. buvo nežinoma, kaip ląstelės reaguoja į aplinką. Mokslininkai žinojo, kad kraujospūdį kelia ir širdį daužytis verčia adrenalinas, ir įtarė, kad tai lemia dalelių paviršiuje esantys receptoriai. Bet iš ko jie sudaryti ir kaip veikia, žinoma nebuvo.
Nobeliu įvertinti chemikai įtarė, kad ląstelių paviršiuje esama kokių nors hormonų receptorių, bet tai įrodyti prireikė beveik 50 metų. Šiandien jų dėka ne tik žinome, kad receptoriai – tai baltymų dalelės, perduodančios informaciją į ląstelės vidų, bet ir galime pamatyti šį vaizdą.
Robertas Lefkowitzas receptorių tyrimus radioaktyviaisiais spinduliais pradėjo dar 1968-aisiais. Jis sugebėjo išaiškinti adrenalino receptorius ir pradėjo suprasti jų veiklos mechanizmą.
Tuo tarpu B. Kobilko darbai padėjo tyrėjams nustatyti, kad egzistuoja visa panašios struktūros receptorių grupė, kuri dabar vadinama GPCR (G-protein-coupled receptors).
Maža to, mokslininkų duetas pernai sugebėjo užfiksuoti momentą, kai receptorius reaguoja į hormoną ir siunčia signalą ląstelei. Molekuliniu šedevru vadinama nuotrauka įamžino ilgamečius chemikų tyrimus.
