Žemėje gyvybė atsirado tik prieš 3,8 mlrd. metų – nuo planetos susiformavimo tada buvo praėję 700 mln. metų.
„Kai visatai buvo viso labo 15 mln. metų, foninės kosminės spinduliuotės (likusios po Didžiojo sprogimo) temperatūra egzoplanetas būtų įšildžiusi taip, kad jose klimatas būtų kaip šiltą vasaros dieną Žemėje, – tvirtina A.Loebas. – Jei toje epochoje jau egzistavo kieto paviršiaus planetos, jų atmosferose galėjo būti labai šilta net ir tada, kai jos buvo gana toli nuo vadinamosios „gyvybės zonos“ aplink gimtąją žvaigždę.“
Foninė kosminė spinduliuotė sklinda visomis kryptimis ir tai tęsiasi nuo pat Didžiojo sprogimo, po kurio, kaip spėjama, susiformavo mūsų visata. Nežemiškos gyvybės ieškantys mokslininkai dėmesį sutelkę į bet kurią žvaigždę juosiančią vadinamąją „gyvybės zoną“ – joje temperatūra yra tokia, kad vanduo ten gali būti skystas.
A.Loebas mano, kad pirmosiose planetose gyvybei palankias sąlygas galėjo nulemti ne tik „gyvybės zona“, bet ir foninė kosminė spinduliuotė, kuri dabar pasislinkusi į mikrobangų spektrą. Tai reikštų, kad skysto vandens kieto paviršiaus planetose galėjo būti po Didžiojo sprogimo praėjus vos 15 mln. metų – t.y., pačioje visatos aušroje.
Astrofiziko teigimu, vienas iš būdų patikrinti jo teoriją – ieškoti Paukščių Tako galaktikoje planetų prie tų žvaigždžių, kurios beveik neturi sunkiųjų elementų. Jei tokių planetų pavyktų rasti, jos galėtų būti ankstyvųjų visatos planetų pavyzdys.
„Jei tokių aplink bemetales žvaigždes skriejančių egzoplanetų atmosferose būtų rasta biologinių požymių, tai bylotų, kad gyvybė mūsų visatoje užsimezgė nepaprastai anksti“, – įsitikinęs Harvardo mokslininkas.
Tuoj po Didžiojo sprogimo kosmosas buvo gerokai karštesnis nei yra dabar. Tada jis buvo sklidinas įkaitusios plazmos, kuri po truputį vėso. Pirmoji šios plazmos išspinduliuota šviesa dabar virtusi fonine (reliktine) kosmine spinduliuote. Ji datuojama 389 tūkst. metų po Didžiojo sprogimo.
Dabar foninė kosminė spinduliuotė yra nepaprastai vėsi ir siekia -270 °C arba vos 3 kelvinus. Ši spinduliuotė vėso palaipsniui, plečiantis visatai. Kažkuriuo visatos plėtimosi periodu jos temperatūra buvo ne aukštesnė nei 100 °C ir ne žemesnė nei 0 °C. Manoma, kad toks periodas tęsėsi apie 7 mln. metų.
Tiesa, ar tuo metu egzistavo planetos (ką ir kalbėti apie kieto paviršiaus planetas) – nežinoma. Pagal standartinį kosmoso modelį, pirmosios visatos žvaigždės iš vandenilio ir helio pradėjo formuotis po Didžiojo sprogimo praėjus dešimtims milijonų metų. Tada visatoje dar nebuvo jokių sunkiųjų elementų, būtinų kieto paviršiaus planetoms, kokia yra ir Žemė.
Tačiau A.Loebas yra linkęs manyti, kad retos tankesnės medžiagos „salos“ egzistavo ir visatos naujagimystėje, o sunkiuosius elementus susintetinti galėjo supermasyvios ir labai trumpai gyvavusios pirmosios žvaigždės. Iš tų sunkiųjų elementų ir galėjo susiformuoti pirmosios kietosios planetos.
Jei tokios būtų egzistavusios, jos būtų maudęsi šiltuose foniniuose kosminiuose spinduliuose, kurių šilumos, anot A.Loebo, būtų pakakę išlaikyti skystą vandens būvį. Šis periodas truko apie 7 mln. metų.
Su A.Loebo straipsnio tezėmis galima susipažinti čia.
