Pastarosioms atskleisti ir naujausioms mokslinėms įžvalgoms pristatyti daug dėmesio skiriama žurnalo „National Geographic Lietuva“ kovo mėnesio numeryje. Vienas iš aptartų klausimų – kaip sąveikauja laikas ir juodosios bedugnės?
Mokslininkai įsitikinę – laiko ir juodosios bedugnės sąveika labai neįprasta.
Ne kartą girdėtas posakis, kad laikas reliatyvus. Kaip atrado Albertas Einsteinas, laiką veikia gravitacija. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, kiekviename dangoraižio aukšte pastačius po itin tikslų laikrodį, jie visi tiksės skirtingai. Apatiniuose aukštuose, arčiau Žemės centro, kur gravitacija stipresnė, laikrodžiai eis šiek tiek lėčiau nei viršutiniuose. Tačiau mes to niekada nepastebime, nes skirtumas labai menkas, matuojamas milijardosiomis sekundės dalimis.
Visuotinės padėties nustatymo palydovuose įrengti laikrodžiai sureguliuojami eiti kiek lėčiau nei esantys Žemės paviršiuje. Priešingu atveju GPS sistema veiktų netiksliai.
„Kadangi juodųjų bedugnių gravitacijos jėga tokia stipri, jos yra lyg laiko mašinos. Sėskite į raketą ir nukeliaukite į „Šaulio A*“ – 1974 m. mokslininkų atrastą itin masyvią juodąją bedugnę, esančią mūsų galaktikos centre, kurios masė daugiau nei 4 mln. saulių. Kuo labiau prisiartinkite prie įvykių horizonto, bet jokiu būdu jo nekirskite. Kiekvieną ten praleistą minutę Žemėje prabėgs tūkstantmetis. Sunku patikėti, bet tai tiesa. Laikas paklūsta gravitacijai“, – rašoma žurnalo „National Geographic Lietuva“ straipsnyje.
Vis dėlto, jei pavyktų atsidurti kitoje įvykių horizonto pusėje, išorinis stebėtojas nematys, kaip krintate į bedugnę. Jūs atrodysite amžinai sustingę prie jos krašto.
„Tačiau iš tiesų tai vyks ne amžinai, nes niekas nėra amžina, net juodosios bedugnės. Britų fizikas Stephenas Hawkingas įrodė, kad juodosioms bedugnėms būdingas tam tikras nuotėkis (vadinamoji Hawkingo spinduliuotė) ir per gana ilgą laikotarpį jos visiškai išgaruotų. Tačiau tas laikotarpis gali trukti trilijonus trilijonų metų. Taip ilgai, kad tolimoje ateityje juodosios bedugnės gali likti vieninteliai objektai visoje visatoje“, – tvirtinama straipsnyje.
Įdomūs faktai apie juodąsias bedugnes:
Žemės dydis, jei ji susitrauktų į juodąją bedugnę, būtų apie 1,8 cm, o masė išliktų tokia pati, kaip dabar.
Juodosios bedugnės nematomos, bet jų vietą galima nustatyti stebint poveikį aplinkinių žvaigždžių orbitoms.
Juodosios bedugnės siurbia į save tarpžvaigždinių dujų ir dulkių debesis, praryjamos ir pernelyg prisiartinusios žvaigždės.
Cukraus kubelio dydžio neutroninės žvaigždės dalelė Žemėje svertų milijardą tonų. Šio dangaus kūno gravitacija tokia stipri, kad ant jo nukritus pyragaičiui išsiskirtų ne mažiau energijos nei sprogus atominei bombai.
Juodosios bedugnės – tamsiausia visatos praraja dėl greičio, kurio reikia norint įveikti jos gravitaciją. Iš Žemės orbitos galima ištrūkti įsibėgėjus iki maždaug 11 km per sekundę. Žmogaus sukurtos raketos šį greitį pasiekė 1959 m. Visuotinė greičio riba yra šviesos greitis – 299 792 km per sekundę. Tačiau ir jo nepakanka norint įveikti juodosios bedugnės trauką.
Paukščių Tako centre esanti juodoji bedugnė yra 4,3 mln. kartų sunkesnė už Saulę. Gretimoje Andromedos galaktikoje juodosios bedugnės masė viršija Saulės masę 100 mln. kartų. Manoma, kad kitose galaktikose juodosios bedugnės gali būti milijardus kartų sunkesnės už Saulę.
