Portalas lrytas.lt, remdamasis listverse.com, pateikia skaitytojams sąrašą problemų, su kuriomis kosmose susidūrė NASA, ir kurios buvo išspręstos itin paprastai.
10. Marsaeigis „Curiosity“ gali judėti atbulomis
Šis nedidelis Saulės sistemos, arba bent jau Marso užkariautojas yra per 56 milijonus kilometrų nuo Žemės. Toks atstumas ir milžiniška kaina įpareigojo inžinierius sukurti „Curiosity“ taip, kad iš projekto būtų galima gauti kiek įmanoma daugiau.
Aštriais akmenimis padengtas Marso paviršius – ne geriausias šešių „Curiosity“ ratų draugas. Inžinieriai turėjo sugalvoti, kaip maksimaliai sumažinti neišvengiamą padangų nusidėvėjimą, kad aparatas galėtų būti mobilus kuo ilgiau.
Sprendimas pasirodė paprastas – marsaeigio judėjimas buvo papildytas judėjimo atgal funkcija. Judėjimas atbulomis dalį ekspedicijos laiko išlygino „Curiosity“ ratų dėvėjimąsi, taip pailgindamas jo darbo laiką, kadangi visos padangos dyla vienodu greičiu.
9. Hablo kosminis teleskopas „dėvi“ akinius
Hablo teleskopu darytos nuotraukos stebina visatos platybių tyrinėtojus jau dvidešimtmetį. Šis kosminis teleskopas yra vienas žymiausių Žemės orbitoje skriejančių aparatų.
Tačiau jo veikimo pradžia buvo pažymėta nesklandumais. Mokslininkus pribloškė veidrodžio, esančio teleskopo viduje, pasislinkimas per atstumą, prilygstantį penktadaliui žmogaus plauko storio. Dėl tokios menkos inžinerinės klaidos visos pirmosios teleskopo nuotraukos buvo išblukusios ir susiliejusios.
Užuot pagaminę naują, pasakiškus pinigus kainuosiantį veidrodį, inžinieriai pasitelkė 800 metų senumo idėją – akinius. Teleskopui buvo sumontuoti nelemtąjį pasislinkimą kompensuojantys veidrodiniai „akiniai“ su jų atspindimą šviesą į Žemę siunčiančiomis kameromis. Po to šio „trumparegio“ teleskopo daromų nuotraukų kokybė smarkiai pagerėjo.
8. Saturno zondas išgelbėjo projektą, nes buvo paleistas vėliau
„Cassini–Huygens“ zondai buvo pirmieji tokio tipo aparatai, turėję patekti į itin toli esančio Saturno orbitą ir aplankyti jo palydovus.
Tačiau po kelerių metų nuo paleidimo 1997-aisiais mokslininkai pastebėjo katastrofinę klaidą. Pagal planą, informacija iš „Huygens“ į Žemę turėjo būti transliuojama per „Cassini“. Tačiau inžinieriai neatkreipė dėmesio į Doplerio efektą – bangos dažnio ir ilgio kitimą, kai šaltiniai juda vienas kito atžvilgiu. Paprastais žodžiais tariant, tai būtų pavertę zondo siunčiamą signalą neįskaitomu.
Projektą nuo žlugimo išgelbėjo paprastas sprendimas: „Huygens“ buvo paleistas keliomis dienomis vėliau. Dėl to jo skridimo trajektorija buvo kiek kitokia nei „Cassini“, o siunčiamos bangos – iššifruojamos.
7. Pirmoji amerikiečių kosminė stotis „nešiojo“ skėtį
„Skylab“ – pirmoji amerikiečių sukurta kosminė stotis – į istoriją įėjo ne tik kaip vienas pirmų tokio tipo objektų orbitoje, bet ir kaip kosminė stotis, sutaisyta meškerėmis.
Kai ši stotis buvo paleista į kosmosą, vienas iš jos skydų, skirtų apsaugoti stotį nuo radiacijos keliamų temperatūros pokyčių, atitrūko. Laimei, stotis buvo paleista be žmonių viduje. Reikėjo kuo skubiau sugalvoti išeitį, antraip visas projektas būtų nuėjęs šuniui ant uodegos – dėl aukštos temperatūros gestų maistas ir aparatūra.
Sugalvota išeitis buvo itin išradinga. Inžinierius Jackas Kinzleris sumanė stočiai pagaminti skėtį, kad ji galėtų saugotis nuo pragaištingų saulės spindulių. Idėja dar originalesne tapo dėl to, kad pati milžiniško skėčio konstrukcija buvo pagaminta kopijuojant meškerių sandarą. Daiktas buvo toks paprastas, kad jį prie stoties neteisingai pritaisius astronautams, jis vis tiek blokavo tiek pat radiacijos, kiek pirminis skydas.
6. Pakeitė pavadinimą – išgelbėjo skafandrų švarą
Astronauto skafandras turi būti puikiai pritaikytas visoms žmogaus reikmėms, taip pat ir... šlapinimuisi.
Speciali sistema, įtaisyta astronautų kostiumuose, leisdavo jiems higieniškai nusilengvinti skafandro viduje. Prie astronautų penio pritaisytas prezervatyvą primenantis prietaisas buvo trijų dydžių: mažas, vidutinis ir didelis.
Problema buvo ta, kad vyrai retai kada rinkdavosi pirmus du dydžius ir dėl to šlapimas kartais išsiliedavo iš talpyklų. Sprendimas buvo juokingai paprastas: skafandrų dizaineriai šios sistemos dydžius pervadino į „didelis“, „gigantiškas“ ir „milžiniškas“. Tai natūraliai privertė astronautus rinktis dydį atsakingiau, be to, niekas nebesiskundė.
5. Lipni juosta sutaiso viską
Septintoji žmonių misija į Mėnulį „Apollo 13“ vos nesibaigė tragiškai. Po dviejų dienų nuo paleidimo sprogo deguonies rezervuaras ir įgula privalėjo grįžti atgal į Žemę. Viską apsunkino ribotas energijos kiekis, temperatūros kritimas modulio viduje, geriamo vandens trūkumas ir, svarbiausia, oro valymo sistemų neveikimas.
Anglies dvideginio filtrai veikė tik parą, o jų pakaitalai buvo netinkamo dydžio. Komanda turėjo staigiai sugalvoti, kaip į sistemą įmontuoti netinkamus, bet gerai veikiančius filtrus.
Jų gyvybes tikrąja to žodžio prasme išgelbėjo lipni juosta. Apvynioję filtrus kartonu, kad jie atitiktų valymo angų formą, astronautai šiuos anglies dvideginį iš oro šalinančius filtrus priklijavo lipnia juosta.
4. Raketą suvaldė su rankiniu laikrodžiu
Gordonas Cooperis buvo amerikiečių astronautas, valdęs paskutinę „Merkurijaus projekto“ raketą 1962-aisiais. Tuomet vyko intensyvios kosminės varžybos su Sovietų Sąjunga.
Deja, misija vos nesibaigė tragiškai – elektrinės sistemos raketos viduje sugedo, o pilotas Žemės orbitoje skriejantį aparatą privalėjo valdyti rankiniu būdu.
Orientuodamasis pagal Saulę ir žvaigždes jis apskaičiavo savo buvimo vietą, o nusileidimo laiką apskaičiuoti padėjo jo paprastas rankinis laikrodis. Astronautas vien dėl savo išmanumo sėkmingai nusileido Ramiajame vandenyne, taip sugėdindamas milijonus dolerių kainuojančios aparatūros kūrėjus.
3. Palydovą sugavo rankomis
1990 m. NASA paleistas palydovas „Intelsat 603“ dėl techninių kliūčių „įstrigo“ žemoje orbitoje. Po 2 metų jo sutaisyti ir paleisti atgal į orbitą buvo išsiųsta misija „Endeavour“.
Tačiau tam, kad būtų sutaisytas, palydovas visų pirma turėjo būti sugautas. Trys „Endeavour“ buvę astronautai buvo aprūpinti specialia palydovo sugavimo technika, su kuria prasikankino porą dienų, žvejodami aparatą.
Trečią dieną, pirmą kartą istorijoje, trys astronautai visiškai neplanuotai išėjo į kosminę erdvę vienu metu ir savomis rankomis pagriebė nelemtąjį palydovą.
2. Atsarginis tualetas – ypač paprastas
Kai 2008-aisiais Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) sugedo tualetas, astronautai ir kosmonautai džiaugėsi, kad prie TKS prikabintoje „Sojuz“ kapsulėje yra atsarginis.
Deja, pastarasis galėjo žmones aptarnauti tik keletą parų. Po to įgulos nariai turėjo naudotis ne kuo kitu, o paprasčiausiu maišeliu.
Patekę į dar ekstremalesnes situacijas, žmonės kosmose yra priversti imtis ir paprastesnių priemonių. 1997-aisiais, kai TKS „Mir“ buvo apgadinta po susidūrimo, stotyje porą dienų nebuvo elektros. Ten buvę astronautai visą tą laiką paprasčiausiai susilaikė nuo ėjimo į tualetą.
1. Flomasteris padėjo grįžti iš Mėnulio
Istorinio nusileidimo ant Mėnulio paviršiaus pradžia buvo pažymėta maža, bet labai svarbia nesėkme. Astronautas B.Aldrinas – antrasis Mėnulyje išsilaipinęs žmogus istorijoje – pastebėjo, kad tarp visų mygtukų jų kapsulės prietaisų skyde vienas buvo sugedęs. Mygtukas, skirtas „atsispirti“ nuo Mėnulio paviršiaus tam, kad pakilusi kapsulė galėtų prisijungti prie orbitoje jos laukiančio valdymo modulio, buvo gyvybiškai svarbus.
Iš pradžių astronautas galvojo į mygtuko vietoje esančią ertmę įkišti plonos vielos galą, taip paduodant signalą, tačiau pabijojo būti nutrenktas elektros.
Situaciją išgelbėjo flomasteris. B.Aldrino turėtos rašymo priemonės galas buvo kaip tik vietoj mygtuko esančios ertmės dydžio ir tai padėjo pilotams palikti Mėnulio paviršių bei, galų gale, grįžti į Žemę.
Jau nusileidus rastą nukritusį mygtuką B.Aldrinas pasiliko sau.
Parengė Liucija Lenkauskaitė
