Palyginti su žmogaus amžiumi, primena J.Sperauskas, Visatoje vykstantys procesai labai lėti, todėl, norėdami sužinoti, kaip viskas vystosi, kaip žvaigždės atsiranda, kaip keičiasi, mokslininkai tiria įvairaus amžiaus žvaigždes: „Mes turime būdų, kaip sužinoti, kurios žvaigždės yra ką tik gimusios, kurios jau seniai gimusios. Taigi, nagrinėdami įvairaus amžiaus žvaigždes, galime sudaryti žvaigždžių gyvenimo istoriją.“
– Kas yra spektrografas?
– Tai yra optinis prietaisas, kuris šviesą išskleidžia į spektrą, t.y. leidžia mums pamatyti visas toje šviesoje esančias spalvas, spektrų linijas. Kuo labiau šviesą išskleidžiame, kuo sudėtingesnius prietaisus naudojame, tuo daugiau informacijos turime apie tą šaltinį, kuris skleidžia šviesą. Mes spektrografą naudosime žvaigždžių šviesai tyrinėti.
Kalbant labai paprastai, viskas prasideda nuo to, ką visi mato, – nuo vaivorykštės. Paprasčiausias spektrografas – tai atmosferoje egzistuojantys ledo kristalėliai, kurie veikia, ir mes matome, kad šviesa yra ne tik balta, bet žalia, mėlyna, raudona. Bet čia mes tik šiek tiek praskleidžiame. O kuo labiau skleidžiame, tuo daugiau detalių pamatome. Pamatome ne tik spalvas, bet jau atskiras spektrų linijas, kurios priklauso skirtingiems cheminiams elementams. Čia jau prasideda detali fizikinė žvaigždžių analizė, kai turime tokio lygio spektrus, kokius ruošiamės gauti Molėtų observatorijoje.
– Kodėl svarbu tirti žvaigždžių fizines savybes?
– Vis dėlto viena iš tų žvaigždžių yra Saulė. Procesai yra labai lėti, o mūsų amžius toks trumpas, kad, norėdami sužinoti, kaip viskas vystosi, kaip žvaigždės atsiranda, kaip keičiasi, stengiamės tirti įvairaus amžiaus žvaigždes. Mes turime būdų, kaip sužinoti, kurios žvaigždės yra ką tik gimusios, kurios jau seniai gimusios. Taigi, nagrinėdami įvairaus amžiaus žvaigždes, galime sudaryti žvaigždžių gyvenimo istoriją, kuri labai priklauso nuo masės. Tai yra ir fizikinių dėsnių patikrinimas, ir apskritai pažinimo klausimas.
– Toks aparatas pirmas Lietuvoje?
– Taip, pirmas Lietuvoje ir unikalus. Net ne visos aplink esančios šalys tokio lygio prietaisus turi, nors tai priklauso ir nuo observatorijų mokslinių tyrimų pakraipos. Pavyzdžiui, kai kurios observatorijos tyrinėja planetas, todėl joms reikia kitokių prietaisų. Bet žvaigždžių tyrimuose toks prietaisas, kurį mums dabar pavyko įsigyti, yra nepamainomas, unikalus, jo šiaip kur nors nenusipirksi.
Mums pavyko susitarti su Jeilio universiteto astronomais, kurie jau turi daug praktikos ieškant planetų apie kitas žvaigždes ir naudoja panašų (žinoma, sudėtingesnį) prietaisą. Šis kolektyvas turi daug patirties ir sutiko mums pagaminti tokį prietaisą. Iki šiol mes žvaigždžių šviesą stebėdavome atskirais filtrais: pro žalią filtrą pažiūrėdavome, geltoną, raudoną, iš to suprasdavome, kokios žvaigždės fizinės savybės. Bet tai būdavo tik apytikslis įvertinimas, o dabar prasidės detali analizė.
– Sakėte, kad tokį aparatą pagaminti sudėtinga. Kodėl?
– Sudėtinga pati optinė schema, principai, kaip tokį prietaisą pagaminti. Kad prietaisas būtų efektyvus, kad praleistų kuo daugiau šviesos, jo optiniai paviršiai, detalės turi būti labai skaidrios. Pagamintas jis turi būti labai tiksliai, nes mes matuojame šviesos bangų ilgius, kurie tesiskiria šimtosiomis, dešimtosiomis nanometrų dalimis. Toks prietaisas turi būti labai stabilus keičiantis temperatūrai, optinės detalės, kiti komponentai turi atlikti savo funkcijas, kad kas nepasikeistų.
O ir pats šviesos registravimas labai sudėtingas ir brangus. Jei spektrą išskleistume į kokią vieną eilutę, kaip įprasta vadovėliuose, tai būtų beveik trijų metrų ilgio spektras. Mes jį optiniais elementais suskirstysime maždaug į 50 atskirų linijų, jas suprojektuosime ant imtuvo, kuriame yra 16 mln. šviesai jautrių elementų, ir nuo kiekvieno šviesai jautraus elemento nuskaitysime informaciją. Norint, kad toks šviesos detektorius (imtuvas) dirbtų patikimai ir būtų jautrus, jį reikia atšaldyti maždaug iki -110 °C. Taip pat gana sudėtingi yra technologiniai dalykai, todėl išbandyti, patikrinti, ar viskas gerai, gali tik grupė, turinti patirties.
– Įdomu tai, kad šiuo prietaisu galės naudotis ne tik Vilniaus universitetas, bet ir kitų mokslo įstaigų darbuotojai, studentai.
– Tokie projektai paprastai finansuojami Europos Sąjungos lėšomis, todėl yra sąlyga, kad šie prietaisai būtų prieinami Europos Sąjungos mokslininkams. Šeimininkai paprastai pasilieka dalį (30–40 proc.) laiko, o kitas laikas skirstomas pagal paraiškas. Kitų šalių astronomai atsiunčia mums pageidavimus, kad su mūsų prietaisu nori tyrinėti vienus ar kitus reiškinius, tada yra sudaroma nuolat veikiančių teleskopų ir laiko skirstymo komisija. Jei yra konkurencija, komisija atrenka tas paraiškas, kurios gali būti efektyviausios, duoti daugiausia naudos, žinių, ir pareiškėjams suteikia teisę dirbti su mūsų prietaisu. Taip pat darome ir mes – prašome leidimo dirbti su kitais teleskopais. Astronomai visame pasaulyje linkę dalintis savo prietaisais, keistis patirtimi, žiniomis.
– Ar galima tikėtis, kad atradimai, kurie bus padaryti naudojant šį įrenginį, pravers Europos ir pasaulio mokslui?
– Be abejo. Gamindami tokį prietaisą ir prašydami lėšų, mes įsipareigojome, kad mūsų darbai ir žinios bus reikalingos kitiems pasaulio ar Europos astronomams. Be to, mūsų moksliniai darbai spausdinami žurnaluose, recenzuojamuose aukšto lygio mokslininkų, taigi nenaudingo ir neįdomaus rezultato mes paprasčiausiai niekam negalėsime nei pateikti, nei publikuoti. Todėl turime būti pasiruošę bendradarbiauti su kitais, dirbti tokiu lygiu, kad būtų įdomu ir kitų observatorijų mokslininkams.
