Tokią radikalią idėją iškėlė keli mokslininkai NASA konferencijoje apie kosmoso kolonizavimą iki 2050 metų.
Jų teigimu, Saulės-Marso sistemos L1 taške, esančiame apie 320 Marso spindulių atstumu nuo planetos Saulės link, patalpintas skydas-dipolis sukurtų magnetosferą, kuri laikytų Marsą nuolatos pridengtą nuo pražūtingų Saulės spindulių.
Taip pat be Saulės vėjo nenyktų Marso atmosfera, o laikui bėgant ji gal pasipildytų arba galėtume ją kažkiek pripildyti patys.
Beje, „SpaceX“ paskelbė, kad skrydžio į Marsą planai atidėti dvejiems metams. Anksčiau buvo teigiama, kad jau 2018-aisiais zondas „Red Dragon“ turėtų nukeliauti į Raudonąją planetą, bet dabar planai atidėti iki 2020-ųjų.
Apie kitokius pakeitimus nepranešama, taigi misija turėtų nešti daug mokslinių instrumentų, sukurtų Europos kosmoso agentūros, privačių kompanijų ir pačios „SpaceX“.
Nauji vandens įrodymai
Kadaise Marso paviršiuje buvo daug vandens. Dar vienas to įrodymas – didžiausio upių baseino nuotraukos.
Dėmesys čia atkreiptinas į Worcesterio kraterį – 25 km skersmens įdubą, atsiradusią bent prieš 3,6 milijardo metų. Prieš 3,6-3,4 milijardo metų šis regionas buvo didžiulės upės delta.
Worcesterio kraterio išvaizda dėl vandens sukeltos erozijos smarkiai pasikeitė. Priekinėje (į srautą nukreiptoje) pusėje praktiškai neliko kraterio išsviestos medžiagos šlaitų; jie išliko tik pasroviui.
Tokie vaizdai padeda nustatyti, kiek to vandens buvo ir kaip sparčiai jis tekėjo.