Tarpžvaigždinis asteroidas Oumuamua buvo atrastas 2017 metų spalio 18 dieną Pan-STARRS tinklo teleskopais Havajuose. Iš pradžių manyta, kad tai tarpžvaigždinė kometa, kurią pavadino С/2017 U1 (PANSTARRS), tačiau toliau stebint Europos pietinės observatorijos VLT teleskopu, paaiškėjo, kad objektas neturi jokių kometos požymių, ir, veikiausiai, yra asteroidas. Tai lėmė „kometinio“ indekso „C“ pakeitimą į „asteroidinį“ „А“, o vėliau objektą oficialiai pavadino Oumuamua, kas havajiškai reiškia „žvalgas“ arba „pasiuntinys iš toli“. Duomenų analizė parodė, kad asteroido greitis Saulės atžvilgiu yra ~26 km/s, jis atskriejo iš taško netoli nuo Saulės apekso Lyros žvaigždyne, ir dabar juda atvira hiperboline trajektorija, kuri netrukus išves asteroidą iš Saulės sistemos. Kiti stebėjimai parodė, kad asteroidas gali būti ištęstos formos ir jo matmenys yra 200 × 20 metrų, ir apie savo ašį jis apsisuka per 7,34 valandas, o jo tankis gali būti šešis kartus didesnis nei vandens.
Siekiant daugiau sužinoti apie pirmąjį žinomą tarpžvaigdinį „klajoklį“, buvo organizuota stebėjimo kampanija, kurioje dalyvauja antžeminės observatorijos iš viso pasaulio. Alano Fitzsimmonso vadovaujama astronomų grupė nustatinėdama asteroido paviršiaus sudėtį, analizavo spektrus regimos ir artimos infraraudonos šviesos ruože (bangos ilgis nuo 0,3 iki 1,8 µm). Tyrime naudoti duomenys gauti ACAM spektrografu, sumontuotu 4,2 metrų teleskope WHT (William Herschel Telescope), X-shooter spektrografu, sumontuotu 8,2 metrų teleskope VLT (Very Large Telescope), o taip pat Maunt Palomaro observatorijos duomenys.
Duomenų analizė parodė, kad asteroido paviršius yra rausvas. Tai rodo, kad jį dengia sluoksnis, kuriame daug organinių medžiagų – tokių, kaip tolinai, susidarančių, kai kosminiai spinduliai veikia ledą, kuriame yra paprastų organinių junginių. Tokią išvadą patvirtina gauto spektro panašumas į L ir D tipo asteroidų, kai kurių kometų branduolių ir transneptūniniųobjektų spektrus. Kad paviršinis kelių mikronų storio sluoksnis būtų rausvas dėl tolinų, būtina, kad elektringos dalelės veiktų jį ~10 milijonų metų – o tai gerai dera su numanomai netrumpa Oumuamua kelione tarpžvaigždine erdve.
Astronomai atliko ir šilumos srautų sklidimo asteroido viduje modeliavimą, taip siekdami nustatyti jo sandaros modelį. Asteroidui artėjant prie Saulės, stebėjimais nenustatyta jokių kometos ar „uodegos“ iš garuojančios medžiagos susidarymo požymių. Tuo remdamiesi, tyrėjai nustatė, kad paviršinio sluoksnio storis, kuriame vandens ledo nėra arba jo labai mažai, yra 30-40 centimetrų storio. Asteroido vidiniai sluoksniai sudaryti iš daug ledo turinčios medžiagos. Ledas yra pakankamai tvirtas, kad dėl asteroido sukimosi apie davo ašį asteroidas nesuirtų.
Nors ir dera su stebėjimo duomenimis, toks asteroido sandaros modelis turi trūkumą — kometos iš Orto debesies dėl kosminių spindulių poveikio irgi turėtų būti patyrusios panašią, daug organinių medžiagų turinčio paviršinio sluoksnio susidarymo procedūrą – tačiau daugeliui jų būdingas nemenkas kometinis aktyvumas dėl paviršinių sluoksnių sublimacijos pirmojo perhelio perėjimo metu. Oumuamua kosminiai spinduliai ilgiau veikti negalėjo — jo amžius negali būti didesnis už trigubą mūsų Saulės sistemos amžių. Jis formavosi vėlyvųjų žaigždžių kartų laikais, kai Visatoje jau buvo pakankamai sunkiųjų elementų, iš kurių susiformavo planetezimalės. Spėjama, kad asteroidą „išdžiovinti“ galėjo paviršinių ledo sluoksnių sublimacija, suartėjimas su savo sistemos žvaigžde, po kurio jis iš savo gimtosios planetų sistemos buvo išsviestas. Tokiu atveju, į Oumuamua yra panašūs Saulės sistemos damokloidai – dangaus kūnai, turintys storą paviršiaus sluoksnį, saugantį vidinius sluoksnius nuo sublimacijos.
Anksčiau mokslinkai asteroide stengėsi aptikti ateivių pėdsakų, tačiau nieko neaptiko. Be to, neseniai buvo siūlomi įvairūs kosminių aparatų projektai, kuriais būtų galima tarpžvaigdinį „klajoklį“ pasivyti ir ištirti nuodugniau.
