Sulaukęs tamsos, šaltkalvis astronomas mėgėjas patraukė į ant stogo paties įrengtą observatoriją Rosario mieste Argentinoje, kur jo laukė 40 cm skersmens Niutono teleskopas. Jis nė nenumanė, kad juo užfiksuos vieną iš sunkiausiai numatomų visatos įvykių: supernovą.
Tiesiai virš jo spingsojo puikus taikinys naujajai įrangai — už daugiau nei 86 milijonų šviesmečių esanti spiralinė galaktika NGC 613. V.Buso parengė savo teleskopą, specializuotą fotoaparatą, ir pusantros valandos fotografavo galaktiką, naudodamas 20 sekundžių išlaikymą.
Iš pradžių nevyko nieko neįprasto. Bet maždaug po 45 minučių nuo fotografavimo pradžios, tiesiai po spirale pasirodė ryški šviesa. Ir kitas 25 minutes ji vis šviesėjo.
Buso suprato, kad vyksta kažkas neįprasto. Jis susisiekė su kitu astronomu mėgėju Sebastianu Otero kuris padėjo apie V.Buso atradimą įtraukti į „Transient Name Server“ – trumpalaikių astronominių įvykių – tokių, kaip supernovos – duomenų bazę.
Supernova atsiranda, kai termobranduolinį kurą išnaudojusios žvaigždės centre prasidėjęs sprogimas plinta išorėn – ir įspūdingai sužimba. Ankstyvieji supernovos momentai užfiksuojami itin retai.
Vos tik pasirodė V.Buso pranešimas, tyrėjai griebėsi veiksmų. Jie nukreipė teleskopus ir observatorijas į naująją supernovą, ir užfiksavo ją rentgeno, ultravioletinių ir regimųjų spindulių ruože. Per parą supernova buvo patvirtinta teleskopais Havajuose ir Čilėje. Tada viena astronomė reiškiniu pasidomėjo atidžiau.
„Iš principo, ankstyvas bet kokios supernovos atradimas yra įdomus, bet tada pastebėjau, kad ją atrado argentinietis astronomas mėgėjas ir panorau apie šį atradimą sužinoti daugiau“, pasakoja astrofizikė iš Argentinos „Instituto de Astrofísica de La Plata“ Melina Bersten.
Ji susisiekė su V.Buso ir išsiaiškino, kad jis fotografavo ne tik ankstyvuosius supernovos momentus, bet ir akimirkas prieš pat jos pasirodymą. Kitaip tariant, jis užfiksavo pačią įvykio pradžią. „Pakalbėjusi su juo, iškart supratau, kad jis atrado visiškai unikalų dalyką — tai, ką troško surasti tiek daug tyrėjų iš viso pasaulio. Daug pinigų buvo investuota į paieškas, tačiau jiems nepavyko. Labai sunku išsiaiškinti, kur ir kada sprogs supernova”, teigia M.Bersten.
Tai buvo, galima sakyti, vienas kadras iš milijono. M.Bersten ir jos kolegos V.Buso tikimybę fotografuoti šį dangaus plotą būtent tada, kai šviesa pasiekė Žemę, įvertino būtent viena iš milijono, atsižvelgdami į vienos valandos stebėjimo laiką ir supernovų sprogimo galaktikoje dažnį vidutiniškai kartą per šimtą metų. Įvertinus ir kitus faktorius – tokius, kaip netoli V.Buso namo esančias miesto šviesas – tikimybė dar mažesnė.
Toks artimas žvilgsnis į supernovos gimimą – beprecedentis įvykis, suteikiantis tyrėjams išsamesnį paskutiniojo žvaigždės raidos etapo vaizdą. M.Bersten sako, kad V.Buso stebėjimo duomenys atitinka ankstesnius supernovos ankstyvųjų sprogimo stadijų modelius. Jos komanda gal netgi žino, kas per dangaus kūnas užfiksuotas nuotraukoje: jie pasirausė kosminio teleskopo Hubble archyvuose ir rado ženklų apie geltoną žvaigždę (ar galbūt dvinarę žvaigždžių sistemą) toje pačioje vietoje, kur V.Buso nufotografavo supernovą. Kai supernovos liekanos išblės, M.Bersten tikisi šią vietą patyrinėti atidžiau, ir patikrinti, ar žvaigždė išties pradingo.
Kadangi supernovos sprogimo momento iš anksto nustatyti niekaip neįmanoma, tokius astronominius stebėjimus atlikti labai sunku. Bet tyrėjai kito atradimo nepalieka vien Fortūnai. Veikia įrengimai, danguje ieškantys tokių įvykių, ir automatizuoti dangaus stebėtojai aptiko supernovas, praėjus vos kelioms valandoms po jų sprogimo. Japonijoje giliai po žeme savo valandos laukia didelis eksperimentas, kuriuo tyrėjai tiksi vieną dieną užfiksuoti neutrinus, sklindančios iš gretimos supernovos. Jei tai pavyks, astronomai ir astrofizikai turės pakankamai laiko nukreipti teleskopus į tą dangaus plotelį ir užfiksuoti tai, ką V.Buso pavyko atsitiktinai užfiksuoti lemtingąją naktį.
M.Bersten sako, kad astronomų bendruomenei laimė nusišypsojo keleriopai. V.Buso tėvai skiepijo jam meilę astronomijai nuo mažumės, padėdami išlaikyti šią aistrą žvaigždėms ir suaugus. Argentintiesi turėjo ne tik vaizdų fiksavimo įrangą, bet ir pakankamai žinių, kad suprastų kas vyksta – ir greitai praneštų apie savo atradimą pasauliui.
Tai buvo ypač sėkminga M.Bersten ir kitiems astronomams Argentinoje. Astrofizikė tebepalaiko ryšį su V.Buso, kuris, kaip ji sako, labai laimingas, kad jo stebėjimai vasario 21 d. buvo publikuoti „Nature“. „Jis labai laimingas, galėdamas suteikti duomenis mums, tyrėjams iš Argentinos – nes žino, kaip čia sunku užsiimti mokslu”, – pažymi Bersten. „Neturime didelių teleskopų — turime prieigą prie „Gemini“, bet tik kelias naktis per metus, o tai yra niekas, palyginus su kitomis šalimis. Trūksta pinigų kompiuteriams, kelionėms, daugeliui dalykų. Tai suteikia mums galimybę parodyti, kad sugebame atlikti gerus mokslinius darbus ir analizę. Dabar mūsų pasaulis bus labiau matomas.”
V.Buso astronomijos mėgėjų pasaulis veikiausiai irgi taps labiau matomas. „Tai parodo astronomijos mėgėjams, kad dabar jie gali daryti didžius atradimus savo namų teleskopais”, teigia M.Bersten.
