Viena iš pagrindinių problemų, kylančių planetoms prie mažų žvaigždžių, yra tų žvaigždžių aktyvumas. Energingų dalelių pliūpsniai iš raudonųjų nykštukių lekia beveik tokie patys ir taip pat dažnai, kaip iš Saulės. Tačiau tokios žvaigždės gyvybinė zona yra gerokai arčiau jos, nei prie Saulės. Pavyzdžiui, TRAPPIST-1 sistemos planeta d iš savo žvaigždės gauna maždaug tiek pat energijos, kiek ir Žemė iš Saulės, bet yra kone 30 kartų arčiau jos. Taigi bet koks žvaigždės žybsnis tokioms planetoms yra gerokai pavojingesnis, nei Saulės žybsnis Žemei.
Panašios diskusijos vyksta ir apie artimiausios kaimyninės žvaigždės, Kentauro Proksimos, planetas. Kol kas žinome apie vienos planetos – Proksimos b – egzistavimą. Ši planeta skrieja kaip tik gyvybinėje zonoje, tačiau nuo žvaigždės ją skiria 20 kartų mažesnis atstumas, nei Žemę nuo Saulės. O Kentauro Proksima tikrai nėra labai rami žvaigždė. Štai pernai kovą joje užfiksuotas žybsnis, dešimt kartų galingesnis už galingiausią anksčiau stebėtą Saulės žybsnį. Žybsnio, trukusio apie minutę, metu žvaigždės spinduliuotė submilimetrinių bangų ruože padidėjo apie tūkstantį kartų. Nors tai – tik vienas žybsnis, bet jei jie pasitaiko reguliariai, Proksimos b gyvybingumo tikimybė gerokai sumažėja. Per milijardus metų tokie žybsniai galėjo sunaikinti ir planetos atmosferą, ir (jei tokia kada ir buvo) biosferą.
Aišku, kol kas nežinome beveik jokių detalių apie pačią planetą. Neaišku, ar ji turi atmosferą, kaip atrodo jos paviršius, ar ten yra vandens, o gal po paviršiumi egzistuoja kokių nors urvų, kuriuose gyvybė galėtų tarpti nepaisydama atšiaurių kosminių orų. Bet visgi šansai, kad pavyks realybėje atkurti garsųjį Sido Meierio žaidimą „Alpha Centauri“, su kiekvienu tokiu atradimu darosi vis mažesni.
