Gali būti, kad žybsniai kyla žvaigždėse, sudarytose iš neįprastos materijos, turinčios „keistųjų“ kvarkų. Kvarkai yra subatominės dalelės, iš kurių susideda protonai ir neutronai; pastarieji susideda tik iš dviejų kvarkų tipų – aukštutinio ir žemutinio, bet egzistuoja dar keturi, tarp kurių yra ir „keistieji“. Žinoma daug dalelių, kurios susideda iš aukštutinių, žemutinių ir „keistųjų“ kvarkų.
Ekstremalioje gravitacijoje galėtų atsirasti žvaigždė, dar tankesnė už neutroninę, susidedanti iš šių trijų kvarkų tipų, o jos paviršiuje galėtų egzistuoti plona protonų ir neutronų pluta. Medžiagai krintant ant tokios žvaigždės iš aplinkos, jos pluta tampa vis sunkesnė, kol galiausiai kolapsuoja į kvarkų mišinį, kartu išlaisvindama labai daug energijos. Šios energijos pakanka, kad žvaigždės paviršiuje susidarytų daugybė elektronų-pozitronų porų.
Tokios žvaigždės, panašiai kaip neutroninės žvaigždės, turėtų turėti labai stiprų magnetinį lauką, kuris įgreitintų elektronus ir pozitronus, o jie, besisukdami magnetiniame lauke, spinduliuotų radijo bangas. Visas procesas truktų labai mažą laiko tarpą, todėl iš toli jį matytume kaip trumpą radijo bangų žybsnį. Priklausomai nuo aplinkos sąlygų, procesas galėtų kartotis ir gana dažnai – jei aplink žvaigždę yra pakankamai medžiagos, kuri gali atauginti plutą, – ir praktiškai niekada.
Šis modelis paaiškina stebimas radijo žybsnių savybes ir prognozuoja, kad su jais turėtume matyti ir šiek tiek rentgeno bei gama spindulių, kuriuos turėtų pavykti aptikti ateities teleskopais.
