Nors Raudonoji planeta dabar yra šalta ir sausa, nusileidimo vietoje – Jezero krateryje – prieš 3,9–3,5 mlrd. metų tyvuliavo 500 metrų gylio ežeras, į kurį tekėjo keletas upių.
„Delta yra gera vieta, kur galėjo būti suklostyta gyvybės pėdsakų, o vėliau jie galėjo būti užkonservuoti milijardams metų, praėjusių nuo ežero gyvavimo laikų“, – žurnalistams telefonu sakė projekto „Mars 2020“ mokslininkas Kenas Farley, dirbantis NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje.
Ekspertų nuomone, šiame 45 km pločio baseine galėjo susikaupti ir išlikti senovinių organinių medžiagų molekulių ir kitokių mikroorganizmų gyvybinės veiklos pėdsakų.
Manoma, kad krateryje, esančiame į šiaurę nuo Marso pusiaujo, yra mažiausiai penkių rūšių uolienų, įskaitant „molius ir karbonatus, turinčius didelį potencialą išsaugoti buvusios gyvybės pėdsakus“, sakoma JAV kosmoso agentūros pranešime.
Karbonatai susidaro sąveikaujant vandeniui, atmosferos dujoms ir kitokioms uolienoms. Jie gali suteikti užuominų apie gyvybei galėjusias tikti sąlygas, sakė K. Farley.
Mokslininkai pastaruosius ketverius diskutavo, kur nutupdyti marsaeigį, ir galiausiai pasirinko vieną iš daugiau kaip 60 galimų vietų.
2,5 mlrd. dolerių kainavusį aparatą planuojama paleisti 2020 metų liepą. Raudonąją planetą jis turėtų pasiekti 2021 metų vasarį.
„Mars 2020“ projekto zondas pritaikytas nusileisti krateryje ir surinkti mėginių. Pastarieji vėliau turėtų būti pargabenti į Žemę tolesnei analizei, galbūt vėliau 3-ame dešimtmetyje.
Pavojingas nusileidimas
Tačiau pirmiausiai marsaeigis turi pasiekti paviršių veikiantis ir neapvirsti, o važinėdamas turės aplenkti akmenynus, biraus smėlio plotus ir deltos pakraščius.
„Mars 2020“ naudos tokią pačią skraidančio krano technologiją, 2012 metais sėkmingai panaudotą nuleidžiant NASA marsaeigį „Curiosity“ Geilo krateryje.
Geilo krateris, kuriame atsiveria nuosėdinių uolienų sluoksniai, buvo pasirinkta, siekiant ištirti, kaip iš šiltos ir drėgnos planetas Marsas virto šaltu ir dulkėtu pasauliu, koks yra mūsų dienomis.
Nusileidimo vieta Jezero krateryje yra kitokia dėl gausių karbonatinių uolienų, galinčių padėti daugiau sužinoti apie Marso tinkamumą gyvybei ankstyvuoju raidos laikotarpiu, nurodė NASA.
Kitaip negu „Curiosity“, naujasis marsaeigis neturės analitinės laboratorijos, tačiau galės siųsti smarkiai padidintus uolienų vaizdus, galbūt padėsiančius aptikti išlikusių gyvybinės veiklos požymių.
Surinktus mėginius „Mars 2020“ kaups saugykloje, kad juos vėliau būtų galima ištirti Žemėje. Mėginiams parskraidinti į mūsų planetą bus surengta atskira misija, bet ji dar nesuplanuota.
„Išplėsti mūsų buvimą“
Žinios apie tolimoje praeityje Marse galbūt egzistavusias gyvybei tinkamas sąlygas gali mums suteikti informacijos apie gyvybės raidą Žemėje.
„Marsas – viena iš keturių Žemės tipo planetų Saulės sistemoje. Jame daugiausiai informacijos apie tai kas dėjosi planetos formavimosi pirmąjį milijardą metų“, – sakė NASA Marso tyrimų programos mokslo vadovas Michaelas Meyeris.
„Tuo pačiu metus, kai gyvybė atsirado Žemėje, ji galėjo atsirasti ir Marse“, – pridūrė jis.
„Sąlygos Marse ankstyvuoju laikotarpiu – pirmąjį milijardą metų – buvo panašesnės į Žemės, todėl tai, kas galbūt vyko mūsų Saulės sistemoje ir leido gyvybei prasidėti šioje planetoje, galbūt bus pastebima ir pačiame Marse“, – aiškino M. Meyeris.
Dėl kai kurių Žemės ypatumų, pavyzdžiui, tektoninių procesų, nuolat keičiančių planetos paviršių, taip pat tekančio vandens, nuplaunančio senovines liekanas, senovinių mikroorganizmų pėdsakų Marse ieškoti yra lengviau negu Žemėje.
„Marso paviršiuje labai daug senovinių uolienų, todėl ši informacija prieinamesnė“, – sakė M. Meyeris.
Kibernetinių zondų misijos yra svarbi kosmoso tyrimų dalis, nes jos taip pat padeda NASA ruoštis būsimiems žmonių skrydžiams į Raudonąją planetą. Jų planuojama surengti ateinančiais dešimtmečiais.
„Po Mėnulio, Marsas yra akivaizdi vieta nukeliauti ir išplėsti mūsų buvimą tolimajame kosmose“, – sakė NASA mokslo misijų vadovas Thomas Zurbuchenas.
NASA pažadėjo pasiųsti į Marsą žmonių iki 4-ojo dešimtmečio. Vis dėlto šios srities ekspertai sako, kad gali tekti laukti ilgiau, mažiausiai dar 25 metus, kol žmonės taps pajėgūs išgyventi Raudonojoje planetoje.
