Išaiškino, kodėl suklastoti pirmąjį išsilaipinimą Mėnulyje buvo tiesiog neįmanoma

Šeštadienį suėjo lygiai pusė šimtmečio, kai žmogus pirmąkart išsilaipino Mėnulyje. 1969 metų liepos 20 dieną du astronautai – Neilas Armstrongas ir Edvinas Aldrinas – žengė iš nusileidimo modulio „Eagle“ (liet. erelis), o trečiasis astronautas Michaelis Kolinzas liko laukti orbitoje besisukančiame komandiniame modulyje „Columbia“.

Prieš 50 metų visi žmonės sulaukę kvapą stebėjo nusileidimą Mėnulyje, tačiau šiandien vis dar atsiranda tų, kurie mano, kad tai buvo suklastota.<br>NASA nuotr. 
Prieš 50 metų visi žmonės sulaukę kvapą stebėjo nusileidimą Mėnulyje, tačiau šiandien vis dar atsiranda tų, kurie mano, kad tai buvo suklastota.<br>NASA nuotr. 
 1969 metais suklastoti tokią medžiagą būtų buvę paprasčiausiai neįmanoma.<br>NASA nuotr.  
 1969 metais suklastoti tokią medžiagą būtų buvę paprasčiausiai neįmanoma.<br>NASA nuotr.  
1969 metų liepos 20 diena yra visiems laikams įrašyta į žmonijos istoriją. Tą dieną įvyko pirmasis pirmasis žmogaus išsilaipinimas Mėnulyje. <br>NASA nuotr.  
1969 metų liepos 20 diena yra visiems laikams įrašyta į žmonijos istoriją. Tą dieną įvyko pirmasis pirmasis žmogaus išsilaipinimas Mėnulyje. <br>NASA nuotr.  
„Apollo 11“ komandą sudarė trys astronautai – Neilas Armstrongas, Michaelis Kolinzas ir Edvinas Aldrinas. <br>NASA nuotr.  
„Apollo 11“ komandą sudarė trys astronautai – Neilas Armstrongas, Michaelis Kolinzas ir Edvinas Aldrinas. <br>NASA nuotr.  
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jul 21, 2019, 8:28 AM, atnaujinta Jul 22, 2019, 8:25 AM

Prieš 50 metų visi žmonės sulaukę kvapą stebėjo šį istorinį įvykį ir įsiminė garsiuosius žodžius „Tai mažas žingsnelis žmogui, bet didelis žingsnis žmonijai“ – bet šiandien vis dar atsiranda tokių, kurie nusileidimą Mėnulyje laiko suklastotu.

Viena geriausiai žinomų versijų – kad NASA Mėnulio nusileidimą padėjo suklastoti režisierius Stanley Kubrickas. Tačiau kyla klausimas – ar iš tiesų būtų buvę įmanoma suklastoti tokį išskirtinį įvykį? O ypač 7-ajame dešimtmetyje, kai neturėjome tokių filmo kūrimo technologijų, kokias turime dabar?

Į šį klausimą atsako ne kelionių į kosmosą ekspertas, inžinierius ar mokslininkas bei profesionalus kino filmų kūrėjas Howardas Berry. Jis sako, kad 1969 metais suklastoti tokią medžiagą būtų buvę paprasčiausiai neįmanoma.

1. Mėnulio nusileidimas buvo filmuojamas TV studijoje

H.Berry sako, kad yra du skirtingi būdai, kuriais yra fiksuojami judantys vaizdai. Pirmasis – tai vaizdo įrašas kino juostoje. Čia yra naudojamos realios juostos, kuriose ant fizinės juostos nuosekliai yra dėliojama tam tikra vaizdų-kadrų seka.

Antrasis judančių vaizdų fiksavimo būdas jau yra elektroninis – čia jie yra įrašomi į specialias laikmenas, pavyzdžiui, magnetines juosteles. Naudojant šį metodą, įrašytą medžiagą galima transliuoti ir į televizijos imtuvą. H.Barry sako, kad standartiniai filmai yra rodomi įprastu greičiu – 24 kadrus per sekundę, tuo tarpu vaizdai, kuriuos transliuoja televizija, dažniausiai būna 25-30 kadrų per skundę, priklausomai nuo to, kurioje pasaulio vietoje esame.

„Taigi, jei sakysime, kad Mėnulio nusileidimas buvo įrašytas TV studijoje, tuomet tikėsimės, kad vaizdo įrašas bus 30 kadrų sekundę – įprastas to meto televizijai. Tačiau visi kino filmų kūrėjai žino, kad Mėnulio nusileidimas buvo įrašinėjamas vos 10 kadrų per sekundę filmuojančia specialia LSTV (Low Scan Television) kamera, kuri buvo primontuota prie „Apollo 11“ erdvėlaivio.

2. NASA panaudojo „Apollo“ kamerą studijoje, o vėliau sulėtino medžiagą, kad sukurtų mažesnės gravitacijos efektą

Kai kurie žmonės sako, kad pažvelgus į lėtai judančius žmones, gali atrodyti, jog jie yra mažesnę gravitaciją turinčioje aplinkoje.

H.Barry sako, kad norint sulėtinti medžiagą, įrašinėjamas vaizdas turi turėti daugiau kadrų nei įprastai, o tam reikia ir specialios kameros. Be to, sulėtintas vaizdas, kai jis leidžiamas normaliu greičiu, bus ilgesnis.

Tiesa, vaizdo įrašą galima sulėtinti ir dirbtinai, tačiau tam reikia ir daugiau vietos laikmenoje – nes joje turi būti laikomi ne tik įprasti vaizdo įrašo kadrai, bet ir naujai sukurti kadrai, kurie padeda sulėtinti vaizdą.

„Tuo metu kai vyko nusileidimas Mėnulyje, į magnetines juosteles buvo galima įrašyti tik 30 sekundžių sulėtintą vaizdo įrašą, o jo atkartojimas užtrukdavo 90 sekundžių“, – teigia H.Barry.

Taigi, norint įrašyti 143 minutes sulėtinto vaizdo, reikėjo įrašyti 47 minutes gyvo veiksmo – o tuo metu tai buvo paprasčiausiai neįmanoma.

3. NASA galėjo turėti pažangią įrašymo priemonę, kuri kurtų sulėtintą vaizdą. Visi žino, kad  NASA pati pirmoji gauna naujausias technologijas.

Taip, jie galėjo turi pažangesnes įrašymo priemones nei tuo metu buvo įprasta – bet tokias, kurios būtų 3000 kartų pažangesnės? Labai abejotina.

4. NASA galėjo įrašyti vaizdą į kino juostą. Juk juostų gali turėti tiek, kiek nori. Vėliau būtų pakakę tik konvertuoti, kad būtų galima ją parodyti per televiziją.

„Sutinku, kad šis teiginys yra logiškas, tačiau norint įrašyti visą medžiagą į kino juostą, reikėtų kelių šimtų, jei ne tūkstančių, metrų juostos. Įprasta 35mm juosta, galėdavo įrašyti 11 minučių vaizdą, kurio greitis buvo 24 kadrai per sekundę – vienos tokios juostos ilgis buvo 300 metrų“, – teigia H.Barry.

Jei tą patį pritaikytume 12 kadrų per sekundę įrašančiai juostai, kurios nufilmuotas vaizdas turėtų trukti 143 minutes (tiek trunka visas pilnas „Apollo 11“ misijos įrašas) – tai reikėtų net šešių su puse tokių juostų.

Tačiau čia visas darbas nesibaigtų. Jas visas reikėtų tobulai sujungti, atitaikyti negatyvus, o bet kokia patekusi dulkė, plaukas ar įbrėžimas iš karto viską išduotų.

„Nėra nei vienos išlikusios juostos, kurioje būtų užfiksuotas 1969 metų įvykis – o tai reiškia, kad viskas buvo įrašyta tikrai ne į juostą“, – teigia A.Barry.

5. Klastojimą labiausia išduoda tai, kad įsmeigta vėliava plevėsuoja vėjyje, nors jokio vėjo Mėnulyje nėra. Jis greičiausiai kyla iš ventiliatoriaus studijoje arba viskas buvo nufilmuota dykumoje.

Ne, vėliava nejuda, ji paprasčiausia lėtai leidžiasi, nes smeigiant ji buvo sujudinta. Be to, ar tikrai tiek vėjo būna TV studijoje?

Štai kad dykumoje yra vėjas – nesunku sutikti, tačiau liepą ten būna ir labai karštą, o dėl to filmuotoje medžiagoje dažniausiai matosi karščio bangos. Pasižiūrėjus nusileidimą mėnulyje, jokių karščio bangų nematyti – o tai reiškia, kad vis gi nusileidimas Mėnulyje įvyko.

6. Šviesos šaltinis yra prožektorius TV studijoje, šešėliai atrodo keistai

Taip, prožektorius tikrai yra – tik už 150 mln. kilometrų, ir jį vadiname Saule.

Dar kartą pažvelkime į tuos šešėlius. Jei šviesos šaltinis būtų netoliese esantis prožektorius – šešėliai kiltų iš vieno taško, bet kadangi šaltinis yra toli, šešėliai krenta paraleliai. Be to, Saulės šviesą atspindi ir Žemė, todėl kai kurie šešėliai gali būti iškreipti.

7. Vis tiek žinome, kad Mėnulio nusileidimą padėjo suklastoti S.Kubrickas

Nežinoma, ar S.Kubricko kas nors prašė suklastoti nusileidimą Mėnulyje, bet kiek žinoma, jis buvo labai didelis perfekcionistas – toks, kad dėl tokio projekto būtų norėjęs vykti filmuoti į Mėnulį. Be kiek yra išlikę dokumentacijos, S.Kubrickas nemėgo skraidyti, tad viskas ties šiuo klausimu kaip ir aišku.

8. Juros periodo parke rodoma, kad atgaivinti dinozaurus įmanoma iš vieno uodo, kodėl valdžia tai laiko paslaptyje?

„Pasiduodu“, – juokiasi H.Barry.

Parengta pagal „Science Alert“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.