Iš kitos pusės, tikėtiną planetų skaičių galima įvertinti statistiniais metodais. Tam tereikia suskaičiuoti, kiek į Žemę panašių planetų jau radome, kiek žvaigždžių ištyrėme – ir įvertinti, kaip sudėtinga būtų rasti Žemės tipo planetą prie tokių žvaigždžių.
Būtent tokia analizė paskelbta visai neseniai. Tyrėjai, pasitelkę Keplerio teleskopo stebėjimų duomenis, įvertino planetų, kurių spindulys yra 0,5-1,5 Žemės spindulio, skriejančių žvaigždžių, kurių paviršiaus temperatūra yra 4800-6300 kelvinų (Saulės temperatūra – 5700 K), gyvybinėje zonoje, kiekį.
Rezultatas kiek priklauso ir nuo gyvybinės zonos – regiono, kuriame esančių planetų paviršiaus temperatūra tinkama skystam vandeniui egzistuoti – apibrėžimo. Panaudoję du – konservatyvų ir optimistišką – apibrėžimus, jie nustatė, kad vienai tokiai žvaigždei tenka nuo 0,16 iki 2,16 tokių planetų.
Intervalas gali pasirodyti didelis, tačiau jis apima ne tik skirtingus gyvybinės zonos apibrėžimus, bet ir skirtingus įvertinimus apie planetų aptikimo tikėtinumą nepalankiomis sąlygomis.
Žvaigždžių, patenkančių į nurodytą temperatūrų intervalą, Paukščių Take yra maždaug dešimtadalis visų žvaigždžių, arba apie 10-20 milijardų. Taigi į Žemę panašių planetų Galaktikoje gali būti nuo kiek daugiau nei milijardo iki dešimčių milijardų; labiausiai tikėtinas skaičius – apie 4,5 milijardo.
Net ir paėmus pačias blogiausias prognozes, gaunama apie 350 milijonų panašių į mūsiškę planetų. Žinoma, tai nereiškia, kad jose tikrai yra skysto vandens ar, juo labiau, kad jose egzistuoja gyvybė – bet tokia perspektyva tikrai išlieka.
Šį rezultatą galima išreikšti ir kitaip: labai tikėtina, kad artimiausia į Žemę panaši planeta yra maždaug 6 parsekų atstumu – vos keturis-penkis kartus toliau, nei išvis artimiausia Saulei žvaigždė.
Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.
