Pagal naujausius tyrimus, mūsų galaktikos centre gali būti paslėpta didžiulė kirmgrauža, esanti tarp dviejų lygiagrečių visatų. Kirmgraužos yra sena bendrojo reliatyvumo idėja: hipotetiniai objektai, kurie sujungia du skirtingus erdvės ir laiko regionus.
Laiko kilpos
Tai yra tarsi tuneliai, per kuriuos būtų galima akimirksniu nukeliauti į tolimas galaktikas – ar net tolimą praeitį. Tai astrofizinė spekuliacija, kuriai jau yra daugiau nei 60 metų.
Tikrai žinome, kad mūsų galaktikoje yra sudėtingas radijo spinduliuotės šaltinis, vadinamas Šauliu A*, atrastas 1974 m. Šio spinduliuotės šaltinioviduje aptikta supermasyvi juodoji skylė, esanti už 26 000 šviesmečių nuo Saulės sistemos, laikoma geriausiu įrodymu, kad juodosios skylės, kurių masė siekia maždaug milijonus saulės masių, tikrai egzistuoja. Tačiau kai kurie astrofizikai teigia, kad ši didžiulė juodoji skylė iš tikrųjų gali būti kirmgrauža. Jeigu ši teorija pasitvirtintų, tai galėtų reikšti, kad kitos astronomų nustatytos juodosios skylės taip pat yra kirmgraužos. Taigi, kosmosas gali būti pilnas tunelių į kitas visatas.
Ar egzistuoja juodosios skylės?
Naują šio reiškinio aiškinimą pasiūlė Dejanas Stojkovicius iš Buffalo universiteto (JAV) ir De-Chang Dai iš Hangdžou universiteto. Jie apibūdino metodą, kaip išsiaiškinti, ar juodoji skylė iš tikrųjų yra egzistuoja.
Pagal šį metodą, paskelbtą „Physical Review D“, anomalūs žvaigždžių judėjimai šalia Šaulio A* negali būti paaiškinti kaip juodųjų skylių dinamika – greičiau kaip laukai, kuriuos sukuria kirmgrauža ir žvaigždės iš kitos paralelinės visatos, darančios įtaką šiam erdvės ir laiko tuneliui.
Tyrėjai siūlo, esant būtinybei, galimybę išmatuoti žvaigždžių judėjimą aplink Šaulį A* – ir taip nustatyti gravitacinį poveikį, kurį joms daro žvaigždės, esančios lygiagrečioje visatoje.
Daugiau galimybių
Kitas naujas tyrimas, paskelbtas praėjusių metų lapkritį, Karališkosios astronomijos draugijos „Monthly Notices“ pranešimuose rodo, kad aktyvūs galaktikos branduoliai iš tikrųjų yra kirmgraužų vartai, o ne supermasyvios juodosios skylės. Jei supermasyvios juodosios skylės iš tikrųjų yra kirmgraužos, jos gali skleisti gama spinduliuotę – kai jų viduje įvyksta susidūrimai. Ši spinduliuotė labai skirtųsi nuo spinduliuojančių supermasyvių juodųjų skylių. Dėl šios priežasties stebint spinduliuotes galima įrodyti, kad egzistuoja erdvės-laiko tuneliai, išsibarstę visatoje.
Egzistuojančios skylės
Iki šiol žinome, kad supermasyvios juodosios skylės yra ir keliose kitose galaktikose. Pavyzdžiui, Andromedos galaktikoje, esančioje už 2,5 milijono šviesmečių, taip pat yra centrinė juodoji skylė, kuri yra žymiai didesnė nei Paukščių Take.
Didžiausia supermasyvi juodoji skylė, esanti Paukščių Tako apylinkėse, yra elipsės formos galaktikoje M87, esanti 53,5 milijono šviesmečių atstumu – nors supergigantiška elipsinė galaktika NGC 4889 turi dar vieną didžiulę juodąją skylę, esančią už 336 milijono šviesmečių.
Manoma, kad už Paukščių Tako ir jo apylinkių didžiausia supermasyvi juodoji skylė visatoje yra TON 618 – Skalikų žvaigždyne. Jos masė turėtų siekti 66 milijardus Saulės masių.
Vis dėl to, gali būti, kad yra dar didesnė juodoji skylė: 196 milijardų kartų didesnė už mūsų Saulę. Monstriško dydžio juodoji skylė gali būti kvazare SDSS J0100 + 2802, esančiame netoli Žuvų ir Andromedos žvaigždynų sienos, 12 000 milijonų šviesmečių nuo Žemės.
Mokslinė revoliucija
„ScientificAmerican“ teigia: sunku įsivaizduoti, kad visos šios kosminės paslaptys yra tuneliai į kitas lygiagrečias visatas. Tai patvirtinti arba paneigti reikės laiko. Jei taip būtų iš tikrųjų, sukeltume didelę mokslo revoliuciją. Tačiau, reikia nepamiršti, kad šie supermasyvių juodųjų skylių paaiškinimai gali būti ne vieninteliai teisingi. Be to, jei kirmgraužos tikrai egzistuoja, astrofizikai labai abejoja, kad žmonės galėtų jomis saugiai naudotis.
