Bendradarbiaudama su rašytojo memorialiniu muziejumi bei Th.Manno kultūros centru, ekspoziciją sukūrė Vilniuje veikiančios bendrovės „Ekspobalta“ komanda: menininkas Saulius Valius, architektas Justinas Dūdėnas, skulptorius Gediminas Piekuras ir medijų menininkai Daumantas Plechavičius bei Aistė Valiūtė.
Paveikslais „apsimetantys“ medijų ekranai, tikruosius vasarnamio baldus menantys ažūriniai siluetai, garsiojo vilos savininko bei jo šeimynykščių pasisakymus cituojančios garso instaliacijos – anot naujosios muziejaus ekspozicijos kūrėjų, pagrindinis tikslas buvo padaryti svečiui įspūdį, kuris ir po apsilankymo išliktų atmintyje kaip išskirtinės vasarnamio auros ženklas.
Daugelis ekspozicijos sprendimų yra unikalūs, jos kūrėjų, įgyvendinusių ne vieną reikšmingą ekspozicijų projektą, čia pritaikyti pirmą kartą.
Autentiką atstoja technologijos
Anot ekspozicijos projekto vadovo S.Valiaus, Th.Manno vasarnamyje įsikūręs memorialinis muziejus – vieta, visomis prasmėmis svarbi tiek Lietuvos, tiek Vokietijos kultūrai. Tad plėtojant ekspozicijos sumanymą, siekta atskleisti kuo daugiau informacinių sluoksnių, ieškota nestandartinio sprendimo, kuris labiausiai tiktų nelengvai užduočiai – apipavidalinti muziejų, kuris beveik neturi materialių eksponatų.
„Tai iš principo skiriasi nuo kitų muziejų ekspozicijų projektų, mat šiuo atveju autentiški yra tik kontūrai, patalpų tūriai, o detalės – nebeoriginalios. Atspirties tašku tapo mintis, kad tai ne šiaip sau vasarnamis, bet kūrėjo namas, išskirtinis savo dvasia, – sakė S. Valius. – Be to, mūsų sukurtos ekspozicijos principas suteikia galimybę nuolat ją pildyti nauja informacija, fotografijomis.“
Pasitelkus vaizdo projekcijas, lankytojai akis į akį susitinka su tarsi iš nebūties išnyrančiais vasarnamio šeimininkais. „Buvo akivaizdu, kad vengiant užgrūsti sienas tekstais bei nuotraukomis, reikia pritaikyti medijų ekranus. Tačiau drauge nesinorėjo jų pateikti pernelyg tiesmukai. Parinkome specialią medžiagą jiems užmaskuoti, kad atrodytų tarsi išblukę paveikslai, kuriuose nustatytu ritmu išryškėja nuotraukos“, – teigė projekto vadovas.
Iškalbūs siluetai
Dokumentinės fotomedžiagos, kurioje būtų užfiksuotas namelio interjeras, išlikę labai mažai. Tačiau ji tapo paspirtimi skulptoriui G.Piekurui, sukūrusiam ažūrines čia stovėjusių baldų konstrukcijas-iliuzijas.
Pokalbininko teigimu, secesijos laikotarpio baldams būdingas santūrumas ir funkcionalumas, derinamas su skoninga puošyba.
Šią dvasią skulptorius atkūrė baldų siluetuose, kurie atrodo taip, tarsi būtų lengva ranka išraityti ore – iš tiesų jie išlankstyti iš metalinių strypų.
„Kūrybinės užduoties įgyvendinimas, eskizams suteikus realų erdvinį pavidalą, man pačiam tapo įdomiu atradimu“, – sakė G.Piekuras.
Anot S.Valiaus, šie kūriniai – tarsi materializuota poetinė vizija. „Baltos linijos primena Th.Manno vaikų drabužių puošybą ir perkeltine prasme kalba apie praeitį, mus pasiekiančia per atminimo kontūrus“, – pabrėžė jis.
Trys istorinės vasaros
Th.Manno memorialinio muziejaus direktorės Vitalijos Jonušienės teigimu, nuo 1996-ųjų veikiančios įstaigos ekspozicija iki šiol nebuvo keičiama.
„Viena vertus, neturime autentiškų eksponatų, kita vertus, ieškojome patikimų partnerių“, – sakė direktorė.
Abejonių nepaliko Lietuvos ekspozicijas „Expo" parodoms, Lietuvos nacionalinės galerijos ir Lietuvos nacionalinio muziejaus bei didžiausių galerijų ekspozicijas kūrusios „Ekspobaltos“ patirtis.
„Jų pasiūlytas originalus sprendimas visiškai pakeitė muziejaus interjerą. Tikimės, kad ši ekspozicija sudomins lankytojus išskirtiniu dėmesiu Th. Manno asmenybei bei jo Nidoje praleistų dienų dvasiai“, – vylėsi V.Jonušienė.
Namelyje Th.Mannas ir jo artimieji praleido tris vasaras.
Anot V.Jonušienės, rašytojo dienotvarkė per atostogas nedaug skyrėsi nuo įprastosios. Būdamas drausmingas žmogus, Th.Mannas griežtai laikėsi plano – po pusryčių kelias valandas skirdavo rašymui, eidavo pasivaikščioti, popiet tvarkydavo korespondenciją, o vakare mėgaudavosi plokštelių koncertu – klausydavosi mėgstamos Richardo Wagnerio, Franzo Schuberto ir kitų kompozitorių muzikos.
Investavo Nobelio premiją
Rašytojas Th.Mannas pirmąkart Nidoje atostogavo 1929 m. Tąkart jis apsigyveno Hermanno Blodės viešbutyje. Paskatintas puikių įspūdžių, sumanė pasistatyti čia namą. Tų pačių metų rudenį jis iš Lietuvos miškų urėdijos valdybos gavo sklypą nuomos pagrindais. Namo projektą parengė vienas iš veikliausių to meto Memelio (Klaipėdos) architektų Hermannas Reissmannas.
Užsakovai norėjo, kad namelis, kuris, beje, yra pirmoji Nidoje vila ant neapželdintos kopos, primintų tradicinę žvejo trobelę ir tiktų šešis vaikus auginusiai šeimynai bei jos svečiams. Į namelio statybas Th.Mannas investavo dalį Nobelio premijos, 1929-aisiais pelnytos už romaną „Budenbrokai“.
Paskutinįkart Mannų šeima Nidoje apsilankė1932-aisiais. Netrukus po to pasikeitus Vokietijos santvarkai, jie emigravo iš gimtinės, į kurią Th.Mannas nebegrįžo iki pat savo mirties 1955-aisiais.
Tuo metu rašytojo vasarnamis Nidoje buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį. Per karą jis nukentėjo, sovietmečiu buvo suremontuotas. Jame veikė viešbutis, jaunųjų specialistų namas, vėliau čia įkurdinta skaitykla su maža ekspozicija. 1990-aisiais Lietuvoje įsteigta Th.Manno draugija paskatino prikelti rašytojo vilą naujam gyvenimui.
Rengiant projektą, kuriuo rūpinosi architektas Saulius Manomaitis, atsižvelgta į rašytojo artimųjų prisiminimus. Lietuvoje 1995-aisiais viešėjusi Th.Manno duktė Elisabeth papasakojo, kaip atrodė namas. Čia atkurta svetainė ir rašytojo darbo kambarys antrajame aukšte – visi kiti buvo miegamieji.
Th.Manno memorialinis muziejus duris atvėrė 1996-aisiais. Po dvejų metų jis pasitiks dvidešimtmetį.
