Surasti S.Eidrigevičiaus darbų klastotojus – neįmanoma misija

„Vienoje Varšuvos galerijoje vėl atsirado net dviejų mano darbų klastotės. O aš maniau, kad mane pagaliau paliko ramybėje“, – sakė į Vilnių atvykęs žinomas dailininkas Stasys Eidrigevičius.

Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Mikšionienė

Apr 10, 2014, 9:32 AM, atnaujinta Feb 14, 2018, 6:33 PM

Sostinės galerijoje „Kunstkamera“ šiuo metu veikia naujausių S.Eidrigevičiaus darbų parodaPratęsti paveikslai“, o ketvirtadienio vakare rengiamas susitikimas su parodos autoriumi.

Menininkas pasakojo, kad ruošdamasis kelionei į Lietuvą buvo priverstas nemažai laiko sugaišti pačiam nemėgstamiausiam užsiėmimui – bandymams išaiškinti policijai, kad buvo pažeistos jo autoriaus teisės.

„Varšuvos galerija „Dessa Unicum“ atsiuntė man nuotraukas keleto darbų, kuriuos kažkas jiems atnešė parduoti. Galerininkai norėjo sužinoti, ar mano ranka nutapyti tie paveikslai, nes parašas – tarytum mano. Aš iš karto supratau, kad tie du darbai – klastotės“, – dėstė nemalonią istoriją dailininkas.

Jis sakė, kad jau buvo apsidžiaugęs, jog pagaliau užsidarė fabrikėlis, gamindavęs nelegalias jo darbų kopijas, nes keletą pastarųjų metų tokių padirbinių Lenkijos galerijose nebebuvo. Prieš dešimtmetį jų buvo užderėję itin gausiai – kopijuoti darbai iš S.Eidrigevičiaus katalogų, albumų ir plakatų. Šį kartą klastotojai pasinaudojo 2001 metais išleistu katalogu „Stasys Ku-ku-ry-ku“.

– Nejaugi galerininkai patys nepastebi, kad jiems atnešė klastotę? Ar jiems užtenka to, kad pasirašyta – „Stasys“? – paklausiau savo parodą Vilniaus „Kunstkameros“ galerijoje apžiūrinėjančio dailininko.

– Žmogus pamato parašą ir jau mano, kad čia to dailininko darbas. O iš tiesų tai – žmonių mulkinimas. Taip ir su mano darbais. Jei paveiksle yra veidas, didelės akys ir dar parašas, tai visi įsitikinę, kad autorius iš tiesų Stasys.

– Vadinasi iš jūsų darbų klastočių galima gana neblogai uždirbti?

– Ne tik iš mano. Toje galerijoje mačiau ir kitų dailininkų klastočių. Tačiau tie dailininkai jau mirę, o kas iš jų šeimų ims sekti tokius dalykus? Aš puikiai matau, kad stovi darbas, kuris įrėmintas labai panašiai kaip originalas, bet tikrai ne to dailininko ranka darytas. Mat kiekvienas menininkas daug greičiau pastebi kolegos profesionalumą negu paprastas žmogus.

– Kokia šiandien vidutinė jūsų darbų kaina, ir kiek prašo tie, kurie parduoda klastotes?

– Mano pastelę galerijoje galima nusipirkti maždaug už 6 ar 7 tūkst. zlotų (apie 5-6 tūkst. litų). Tiek prašo ir klastotojai. Net ir turguje mačiau savo darbo kopiją, kurią pardavinėjo už 6 tūkstančius, tačiau kol iškviečiau policiją, tą darbą spėjo paslėpti.

Paradoksalu, bet dažnai pigiau galima įsigyti ne klastotę, o originalą. Juk kartais žmonės, paveldėję mano kūrinius iš mirusių tėvų ar bėdos prispirti, nuneša juos į galeriją ar aukcioną ir nori kuo greičiau parduoti. Dėl to gerokai nuleidžia kainą. Jie skuba, o kažkam atsiranda proga gerą darbą įsigyti už dalį normalios kainos.

Dėl tos pačios priežasties paskutiniu metu aš beveik nebeduodu savo darbų labdaringiems aukcionams. Jie dažnai rengiami iš tiesų gerais tikslais – paremti sergančius vaikus ar benamius. Visa bėda, kad siūloma įsigyti gerus meno kūrinius už nenormaliai mažą kainą. Atsirado nemažai piliečių, kurie įprato dalyvauti tokiuose aukcionuose: ten jie nusiperka kūrinius gerokai pigiau, o paskui parduoda už rinkos kainą.

– O kaip reaguoja į klastotes policija? Juk tai ne pirmas atvejis, kai rinkoje pasirodo jūsų kūrinių padirbiniai. Ar nors vieną apgaviką sulaikė?

– Galiu papasakoti, kaip buvo šį kartą. 11 valandą ryto jau stovėjau prie Varšuvos galerijos „Desa Unicum“. Pusvalandį teko palaukti, kol atėjo galerininkė Iza Rusiniak, kuri užsiima šiuolaikiniu menu. Apžiūrėjęs klastotes pasakiau, kad galerija arba aš pats turiu paskambinti į policiją. Kad ir labai nenoriai, bet paskambino galerininkė.

Po pusvalandžio atvyko du civiliai apsirengę policininkai. Papasakojau jiems, kad nuo 2000 metų jau daugiau nei dešimt kartų kviečiau policiją į įvairias galerijas – darbai buvo konfiskuojami, o juos atnešę žmonės išsisukdavo pareiškę, kad tuos kūrinius pirko turguje.

Tada policininkai paskambino į centrą ir gavo nurodymą paimti klastotes ir kartu su galerijos direktore I.Rusiniak bei manimi atvažiuoti į policiją, kad galima būtų surašyti visą tą istoriją. Aš pasiėmiau ir katalogą „Stasys Ku-ku-ry-ku“.

Taip pusė dienos ir nugaravo. Gal tik toks pliusas, kad policijoje mano albumas buvo vartomas su dideliu susidomėjimu. Tiesą pasakius, net nebesitikiu, kad suras klastotojus. Iš lenkų prokuratūros jau daugybę metų gaunu raštus, kad klastočių byla užšaldyta, nes nesurastas nusikaltėlis. Vienas policininkas yra prasitaręs, kad tokiems tyrimams tiesiog nėra lėšų.

– Gal ir Lietuvos galerijose pastaruoju metu esate radęs klastočių?

– Ne. Tiesa, esu gavęs keletą užklausimų, bet visuomet tai būdavo originalai. Čia atsiranda ir tokių darbų, kurie sukurti beveik prieš tris dešimtmečius ar dar anksčiau. Tačiau visi jie – mano darbai, parduoti ar padovanoti draugams jaunystėje, studijų metais. Žmonės sensta, miršta, darbai keliauja – tai visai normalu.

– Girdėjau, kad keli darbai jau rezervuoti ir Vilniaus „Kunstkameroje“ eksponuojamoje parodoje „Pratęsti paveikslai“. Kaip kilo mintis kurti naujus darbus iš nevykusiai atspaustų savo albumo puslapių?

– Ką tik atvykau į Vilnių, tai kol kas neturiu tikslių žinių, kas ir kiek mano kūrinių jau panoro įsigyti. O dėl pačios parodos, tai galiu pasakyti, kad mėgstu naudoti labai paprastas medžiagas: kartoną, batų dėžutę, pakavimo popierių. Arba kaip šioje parodoje – spaudos broką.

Dirbdamas su paprastais dalykais jaučiuosi daug laisvesnis nei tada, kai paimu puikią drobę ar išskirtinės kokybės popierių. Esu iš Japonijos atsivežęs labai puikaus popieriaus, bet jis iki šiol guli suvyniotas. Praėjo gal jau dvidešimt metų, o aš vis bijau prie jo prisiliesti.

Sakiau sūnui, kad reikės tą ruloną išvynioti ir parodoje eksponuoti tik popierių, nieko neprilietus. Jis toks puikus – kaip meno kūrinys. Japonai visame pasaulyje garsėja savo popieriumi. Jie prideda į jį lapelių, šakelių, taškiukų, smulkių dalykų. Gali grožėtis – nieko daugiau nereikia.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.