J.Budraitis – aktorius, diplomatas ir fotografas – šįkart pristatys apšepusio Vilniaus senamiesčio vaizdus ir tuos, be kurių šio miesto sienos nealsuotų – Vilniaus legendas: dailininkus, poetus, aktorius, kolegas ir bendraminčius. Ši paroda – tarsi gyva dokumentika, kurioje užfiksuoti nenudailinto Vilniaus vaizdai ir tokios asmenybės kaip tapytojas Augustinas Savickas, poetas Aidas Marčėnas, tapytojas Valentinas Antanavičius, poetas Rimvydas Stankevičius ir kiti.
Tinka ir mobilusis telefonas
Aktorius jau seniai įprato visuomet nešiotis fotoaparatą. Jį pasiima eidamas ir į renginius, ir į miestą ar į Vingio parką. Šiaip vaikštinėti jam nuobodu, todėl nuolat dairosi į šalis ieškodamas įdomesnio kadro.
Jei netyčia užmiršta fotoaparatą namuose, įdomesnius radinius užfiksuoja mobiliuoju telefonu. Tiesa, nuotraukų taisyti kompiuteriu aktorius nemėgsta. Jam vertingesni atrodo neiškadruoti ir nepagražinti vaizdai, dokumentika.
Nesitaiko į fotomenininkus
J.Budraitis savo pirmąjį fotoaparatą nusipirko būdamas 15-os. Užsidirbo Švėkšnos miestelyje kasdamas duobę kalkėms gesinti. O fotografuoti jis išmoko iš vietos fotografo, dirbusio fotoateljė. Nuo pat pirmos dienos jis fotografavo viską, su kuo susidurdavo. Iš pradžių Švėkšną, studijuodamas teisę – studentišką gyvenimą, vėliau – kariuomenę.
Nedrįso fotografuoti tik pirmą kartą atsidūręs filmavimo aikštelėje. Tuomet jis, studentas, buvo patvirtintas vaidinti jauniausią brolį Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“. Tačiau greitai ir filmuodamasis įamžindavo aplinką bei kolegas. Šiandien aktorius yra surengęs net kelias kino žmonių portretų parodas.
„Gali atrodyti, kad aš taikausi į fotomenininkus. Bet taip nėra, nes rodau tik savo hobį“, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs menininkas.
Stebi laiko pėdsakus
Daugelį metų aktorius vaikštinėdamas po Vilniaus senamiestį fotografuoja aptrupėjusius mūrus. Jam gražios sienų, arkų, pamatų, stogų faktūros. „Suprantu, kad tai nėra tobulas grožis, tačiau mane žavi ir traukia natūrali pastatų sąveika su laiku. Fotografuoju nujausdamas, kad netrukus to vaizdo jau gali nebelikti“, – prisipažino J.Budraitis.
Jis dažnai pastebi, kad kai kurių pastatų jau ir nebėra. Jie dingo gal prieš metus. Tik nuotraukose išliko aklina mažo namelio siena nubyrėjusiu tinku. Dabar ten įstatyti bjaurūs šiuolaikiniai langai. O kitoje gatvėje greta lango nutapytą šerną kažkas jau uždažė šiuolaikiniais fasadiniais dažais.
Primena jaunystės Vilnių
„Tie negražiai gražūs byrantys pastatai primena mano jaunystės Vilnių, pasivaikščiojimus po vaizdingas jo gatveles, kiemus. Kai kas išliko dešimtmečiais nepaliesta, pavyzdžiui, vienuolynas ir jo kiemas Šv.Ignoto gatvėje“, – pasakojo parodos autorius.
Jis visada prisimena tą vietą šalia Šv.Ignoto bažnyčios kaip apleistą, ištuštėjusią, užkaltais vartais. O neseniai surado plyšį ir įėjo į vienuolyno kiemą kaip į praėjusius amžius. Atrodė, kad dabar ten klajodamas fotografuoja aną, savo studijų laikų Vilnių.
„Niekam neketinau to rodyti. Tai fotografijos sau, mano nostalgija. Bet atsiradus galimybei surengti parodą neatsisakiau, nes man smagu pakviesti šiandieninį žmogų atrasti dabar senąjį Vilnių ir jo menininkus, kuriuos visuomet smarkiai veikia aptrupėjusios miesto sienos“, – atviravo aktorius.
Į parodos atidarymą ant Taurakalnio turėtų susirinkti aktoriaus nuotraukose užfiksuoti žmonės. Šią jų akistatą su praeitimi savo fotoaparatu vėl fiksuos J.Budraitis, verčiantis naują Vilniaus ir jo žmonių istorijos lapą.
J.Budraičio fotografijų paroda „Sienos ir žmonės“ bus atidaryta galerijoje „Elysium“ liepos 14 d. 18 val.
