Pabandysiu pagrįsti tokį požiūrį.
Kadangi tema yra jautri ir dauguma ją gvildenusių pereina į asmeninės patirties lygmenį, tarkim, pabrėžia, kad jo žuvę artimieji – partizanai, ir jų atmintis tarsi a priori įpareigoja trokšti Žaliojo tilto skulptūrų griūties, tai aš trumpai tik pasakysiu, kad mano tėvų šeima yra neįtikėtinai daug nukentėjusi nuo sovietinio režimo įvairiais lygmenimis.
Jau nekalbant jau apie tai, kad seneliai su savo vaikais 11 metų praleido Sibire, jų turtas buvo nacionalizuotas, o gyvenimai – suluošinti. Tad tikrai manau, kad Sovietų sistema buvo Blogis iš didžiosios raidės, iki galo, deja, dar nedekonstruotas.
Nepaisant to, manau, kad Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas niekuo neprisidėtų prie Sovietų sistemos pasmerkimo.
Kaip menotyrininkė, į Žaliojo tilto skulptūras žiūriu visų pirma kaip į meno kūrinius. Ir, turiu pripažinti, kad tai yra aukšto profesionalumo socialistinio realizmo pavyzdžiai. Socrealizmo atsiradimui įtaką padarė, be kita ko, ir XX a. prancūzų neoklasicizmas. Tokie autoriai, kaip Pablo Picasso, Aristide Maillol, socrealistinės skulptūros apologetės Veros Muchinos mokytojas Emile-Antoine Bourdelle.
Jie plačiai naudojo klasicistines formas. Reikia prisiminti, kad iki pirmojo pasaulinio karo vyravo visiškai kitokios tendencijos mene, klasicistinių formų niekas neeksploatavo, greičiau atvirkščiai – jų dekonstravimo kryptimi ėjo ir secesijos, ir fovizmo, ir kubizmo, ir futurizmo, ir kitų iki Pirmojo pasaulinio karo atsiradusių krypčių atstovai.
Neoklasicizmas suklesti trečiajame dešimtmetyje. Jo pagrindu formuojasi socialistinis realizmas, kuris nuo 1935 metų tampa oficialiu SSSR meno stiliumi. Žinoma, socrealizmas gan greitai deformuoja neoklasicizmą, jam būdingas stambias apibendrintas formas apaugindamas detalėmis (dažniausiai ideologinio pobūdžio), susmulkindamas plokštumas ir kurdamas neoklasicizmui būdingą architektoniką.
Šiuo trumpu ekskursų į socrealizmo stilistiką noriu pasakyti, kad Žaliojo tilto skulptūros ne tik tobulai atitinka visus socrealistinio meno kanonus, bet – ir tai labai svarbu – yra labai referentiškos, tai yra, duodančios nuorodą į ištisą kultūrinį-socialinį-istorinį klodą. Šios keturios skulptūrų grupės vienu ypu mums atskleidžia beveik 80-ies metų istorinį klodą, o tai yra labai stipru ir paveiku.
Ir, paradoksalu, bet faktas – toks paveikumas, toks referentiškumas, gebėjimas sutalpinti savyje ne vieną prasminį klodą bei liudyti tam tikro istorinio periodo mentalitetą, sąmoningumą, vertybes bei meninius idealus – yra gero, labai gero meno kūrinio charakteristika.
Žaliojo tilto skulptūros, kai buvo pastatytos, nešė tam tikrą ideologinę žinią, tarnavo sistemai, buvo jos ruporas. Dabar, kai sistemos nebeliko, nebeliko ir ideologinio šių skulptūrų užtaiso. Jos nebėra ruporai. Jos neneša ideologinio pranešimo. Jos – tik profesionalūs socrealistinio meno kūriniai, kurie nekelia jokios grėsmės visuomenei, nes visuomenė – iš esmės kitokia. Pasikeitė visuomenė. Pasikeitė situacija. Pasikeitė laikmetis ir vertybės. Dabar mes esame kurtì šių skulptūrų skleistai ideologinei žiniai, tačiau galime vertinti jas, kaip ano laikmečio artefaktus.
Panašiai dabar žavimės futuristinio meno kūriniais ir nekreipiam dėmesio, kad tai buvo oficialus Musolinio režimo menas. Panašiai po Didžiosios prancūzų revoliucijos vis dėlto nebuvo sunaikintas visas rokoko menas, nors jis bylojo apie absoliutizmą ir tas vertybes, kurias prancūzų revoliucija išrovė su šaknimis.
Tiesa, Osmanai taip kilniai su Bizantijos menu nepasielgė – jie beatodairiškai naikino Bizantijos paveldą. Kadangi tai buvo kitos religijos meninė išraiška, osmanai jautė baimę.
Negi panašiai mes dabar bijome sovietinių skulptūrų? Negi mūsų vertybės tokios silpnos, kad pora socrealistinių skulptūrų kelia joms grėsmę? Negi jos atvers mūsų jaunąją kartą į sovietinę ideologiją ir sugadins? Ar kas nors, eidamas pro šalį, staiga susigraudins ir ims ilgėtis sovietinių laikų?
Dabar, kai jau aišku, kad menotyriniu požiūriu tai yra geri, bet ideologine prasme jau tušti meno kūriniai, kyla klausimas, ką daryti su tais kūriniais pačiame Vilniaus centre?
Palikti ramybėje. Lai ilsisi. Jos mums nekelia grėsmės. Tik jas reikia restauruoti, kad nenugriūtų ir ko nors nesužeistų. Dar galima būtų pakviesti menininką Liną Katiną, kad įvykdytų savo sumanytą ironiškai šmaikščiai kerštingą akciją – apauginti skulptūras samanomis ir vijokliais ir taip parodyti, kad šios skulptūros jau priklauso istorijos, archeologijos sričiai.
Šiame kontekste labai svarbi tampa netoliese esančios „Krantinės arkos“ reikšmė. Tai visiškai naujos epochos ir mąstysenos kūrinys. Išsaugodami ir Žaliojo tilto skulptūras, ir „Krantinės arką“, mes parodome, kad esame atviri, dinamiški ir besimėgaujantys menu – įvairiomis jo apraiškomis.
Siūlyčiau Neries krantinę nuo Baltojo iki Mindaugo tiltų paversti įvairiausių skulptūrų alėja. Manau, ji taptu mėgiama vilniečių pasivaikščiojimo vieta.
