Radvilų rūmų muziejuje iki rugsėjo 13-osios galima apžiūrėti per 40 dailininko darbų.
V.Bialynickio-Birulios kūrybai didelę įtaką padarė vaikystės įspūdžiai. Jis gimė 1872 metais Baltarusijoje, Krynkų dvare šalia Mogiliavo.
Baltarusijos gamta – miškai, laukai, pelkutės, upeliai, jos kuklus grožis, užburiantis švelniomis, ramiomis spalvomis, giliai įaugo į tapytojo sielą.
Labiausiai mėgo pavasarį
„Mano gyvenimas nuo vaikystės buvo susijęs su gamta. Kartu su ja ir joje aš mačiau gyvenimo prasmę“, – rašė dailininkas atsiminimuose.
V.Bialynickio-Birulios biografija gana tipiška jo kartai. Jau vaikystėje jis susidomėjo tapyba. Būsimasis dailininkas mokėsi Kijevo piešimo mokykloje, vėliau 1889–1896 m. studijavo Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje, įtemptai dirbo ieškodamas savo braižo.
Dailininko kūriniuose išryškėjo individualus pasaulio suvokimas, išskirtinė tapybos maniera, spalvų gamos muzikalumas, stebuklingas linijų grožis, dėmesys menkiausiai gamtos būsenų kaitai.
Tai geriausiai matyti, kai vaizduojamas pavasaris, mėgstamiausias jo metų laikas. XX a. pradžioje tapytojas jau tapo savito braižo meistru.
Dvarelį pavadino „Žuvėdra“
1912-aisiais V.Bialynickis-Birulia nusipirko žemės sklypą Tverės gubernijoje, Udomlios ežero pakrantėje, ir pasistatė namą su dirbtuve. Savo nedidelį dvarelį jis pavadino „Žuvėdra“.
Su šiuo dvareliu susijęs visas tolesnis dailininko gyvenimas. Tapybiška apylinkių gamta įkvėpė jį sukurti daug puikių peizažų – „Polaidžio vandenys. „Žuvėdra“ (1927 m.), „Žydri pavasario šešėliai. „Žuvėdra“ (3 deš.), „Alyvos. „Žuvėdra“ (1935 m.).
Ypatingą reikšmę V.Bialynickio-Birulios palikime užima vietovių, susijusių su Aleksandru Puškinu ir kitais klasikais, vaizdai. Meistriškai nutapytomis drobėmis išreiškiama pagarba didžių žmonių atminimui.
Tai kūriniai „Trigorskojė. Beržas prie Sorotės upės“ (1936 m.), „Sviatogorsko vienuolynas. Puškiną menančios vietos“ (1936 m.), „Klinas. P.I.Čaikovskio namai“ (1942 m.).
Liko ištikimas gimtinei
1947 metais dailininkas parvyko į tėvynę.
„Aš nebuvau Baltarusijoje daugiau kaip 40 metų. Bet niekada nepamiršau jos miškų, upių, ežerų, be galo artimų ir brangių mano širdžiai“, – rašė jis.
Kupinas jaunatviškos energijos V.Bialynickis-Birulia Minsko apylinkėse dirbo beveik mėnesį.
Dailininkas nutapė kelias dešimtis etiudų, kurie tapo paveikslų apie Baltarusiją ciklu „Baltarusija. Minsko apylinkės. Obelų žydėjimas“ (1947 m.).
Yra išlikusių menininko laiškų Minsko muziejaus direktorei Elenai Aladovai, kuri 1940–1970 metais surinko šiame muziejuje saugomos V.Bialynickio-Birulios darbų kolekcijos didžiąją dalį.
Viename laiškų dailininkas rašė: „Aš myliu muziką labiau už viską gyvenime ir gamtoje dažnai girdžiu tartum vėją, tartum muziką...“
Paroda „Vitoldas Bialynickis-Birulia: poetinio peizažo meistras“ veiks Radvilų rūmų muziejuje iki rugsėjo 13 d.
Daugiausia darbų – Baltarusijoje
Dailininkas V.Bialynickis-Birulia mirė 1957 m. Maskvoje eidamas 85-uosius metus. Per ilgametį kūrybinį gyvenimą jis pelnė ne vieną apdovanojimą ir garbės vardą, tarp jų – Sankt Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos akademiko (1908 m.), Baltarusijos (1944 m.) ir Rusijos Federacijos (1947 m.) liaudies dailininko, SSRS Dailės akademijos akademiko (1947 m.), Miuncheno (1911 m.) ir Barselonos (1912 m.) tarptautinių parodų laureato.
Menininko paveikslai saugomi daugelyje muziejų ir privačių rinkinių. Didžiausia kolekcija – 460 eksponatų – yra Baltarusijos Respublikos nacionaliniame dailės muziejuje Minske. Kai kurie paveikslai į ją pateko dar dailininkui esant gyvam.
1982 m. Mogiliave, panaudojus turimą kūrinių rinkinį, buvo atidarytas Baltarusijos Respublikos nacionalinio dailės muziejaus filialas – V.Bialynickio-Birulios muziejus, kuriame išsamiai pristatyta visa dailininko kūryba. Čia buvo eksponuojami ir asmeniniai peizažisto daiktai. Šiuo metu Mogiliavo filialas rekonstruojamas.
