„Jeigu į paveldą žiūrėsime pro politinio paveldo prizmę, tuomet pasiraitokime rankoves.
Griauti Vilniuje bus ką! – ironizavo mero Remigijaus Šimašiaus užmojus architektas, nuo 1994 iki 2003 metų buvęs Vilniaus miesto savivaldybės Paminklotvarkos skyriaus vedėju 75 metų Augis Gučas. – Kodėl visas dėmesys nukreiptas tik į Žaliojo tilto figūras?
Kažkodėl niekas nepastebėjo, kad jau Nepriklausomybės laikais ant namo Gedimino prospekte buvo atkurta caro laikais ir tarpukariu stovėjusi šv.Jurgio (Rusijos globėjo Georgijaus) skulptūra?
Šv.Jurgis (Georgijus), pavaizduotas Rusijos herbe, kur kas stipriau išreiškia tapatybę su Rusijos galybe nei dekoratyvinės sovietmečio statulos ant tilto.“
Kalbėdamas apie patogų ir nepatogų paveldą, politiškai teisingus ir neteisingus tilto skulptūrų ekspertų sprendimus A.Gučas atkreipė dėmesį ir į Arkikatedrą.
„Skulptūrinėje grupėje ant Arkikatedros stogo pavaizduota šv.Elena su kryžiumi – irgi Rusijos simbolis. Ir ją šalin?
Vienąkart pradėję griauti, negalėsime liautis ir pusę Naujamiesčio su visais sovietmečiu statytais gyvenamaisiais rajonais nugriausime, ar kaip?“ – stebėjosi architektas.
– Tai gal tada nevertėjo išvežti ir rusų revoliucionieriaus Lenino skulptūros iš Lukiškių aikštės? – pasiteiravo „Sostinė“ A.Gučo.
– Lenino paminklą reikėjo nugriauti, kaip ir I.Černiachovskio dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje. Tai padaryta teisingai.
Konkretūs pavaizduoti asmenys iš tiesų turėjo ideologinį krūvį, šiomis skulptūromis tikrai buvo šlovinama sovietinė okupacija.
O Žaliojo tilto figūros yra dekoratyvinė grupė. Aš net įžvelgiu, kad jų kūrėjai jas liedami įliejo ir užslėptos ironijos.
Atkreipkite dėmesį į šalia kolūkietės stovintį traktorininką. Jam iš kišenės kyšo komunistinio laikraščio „Tiesa“ dalis. Matyti tik „Ties“, o laikraštis ties genitalijomis. Taip ir galima suprasti: „Tiesa“ – prie vyro genitalijų.
Menininkai savo protestą prieš totalitarinį slėgį išreikšdavo Ezopo kalba.
Tos kalbos požymių matyti ir geriau įsižiūrėjus į Žaliojo tilto skulptūrinę grupę.
Suprantu, kad karių figūros kelia daugiausia aistrų. Gal ir būtų galima nutrinti kūjį su pjautuvu nuo vėliavos, tačiau šios detalės nekrinta į akis.
Žaliąjį tiltą įsivaizduoju tik su skulptūromis, nes jos įprasmina miesto centro įvaizdį. Skulptūros sovietmečio, bet jos tiltą daro panašų į viduramžių stiliaus tiltus Paryžiuje, Prahoje. Tuo Žaliasis tiltas ir išsiskiria.
Iš miesto kraštovaizdžio išėmus su juo suaugusias detales, nelieka miesto veido.
Pavyzdžiui, jeigu Vilniuje nebeliktų troleibusų laidų, sostinės, kaip didmiesčio, vaizdui iš karto kažko trūktų.
Arba pabandykime įsivaizduoti senamiestį be bažnyčių. Neįmanoma!
– Istorikė Rasa Čepaitienė atkreipė dėmesį, kad po Žaliuoju tiltu pakabintas ketaus burbulas, kuris reiškia vergovę ir priespaudą, neva atsveria dirbtinį sovietinio stiliaus džiugesį, kurį įkūnijo skulptūros.
– Nesąmonė tie bumbulai, pasityčiojimas iš architektūros.
Tokią nesąmonę norėta pakabinti ir po Karaliaus Mindaugo tiltu.
Bet projekto autorius architektas Vladas Treinys, laimė, pasipriešino.
– O Nepriklausomybės laikais ar nepristatyta skulptūrų, dėl kurių tektų raudonuoti ir plėšyti gerkles mūsų palikuoniams? Pavyzdžiui, vilniečiai apie karaliaus Mindaugo skulptūrą sako: sėdi kuprotas seneliukas ir išmaldos prašo.
– Karaliaus Mindaugo skulptūra, mano nuomone, nėra labai vykęs kūrinys.
Tokia poza, kokia jis pavaizduotas, neatspindi jo, kaip valstybės įkūrėjo, didybės.
Karalius turėtų būti pavaizduotas raitas ant žirgo, aukštai pakylėtas.
Ir tie pagoniški simboliai aplink Mindaugą man atrodo kaip istorijos klastotė.
Juk Mindaugas karaliumi tapo apsikrikštijęs, jis statė vienuolynus, bažnyčias.
Keistai atrodo ir „Arka“, vamzdis Neries krantinėje. Vilniaus menininkams buvo leista pašėlioti ir tai puiku. Bet laikini kūriniai užsiliko ir tikrai ne visi jie puošia miestą.
Nesakau, pats savaime vamzdis nėra bloga idėja, tik ne vietoje įgyvendinta. Pastačius jį prie dangoraižių, Europos aikštėje, būtų pats tas.
Verta pasiginčyti, ar tinkama vieta sovietinę santvarką garbinusiam, prie Lietuvos inteligentijos persekiojimo aktyviai prisidėjusiam rašytojui Petrui Cvirkai Pylimo gatvėje?
Paminklas jam didingas, jis tarsi pranašas atrodo.
Tokia skulptūra geriau tiktų, pavyzdžiui, Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. O P.Cvirkai užtektų biusto – jo nusipelno, rašytojas jis buvo geras, bet jo nuopelnai tautai – prieštaringi.
Arba sovietinę kosmonautiką šlovinanti J.Mikėno skulptūra prie Nacionalinės dailės galerijos – ji man atrodo daug labiau ideologiškai angažuota negu Žaliojo tilto skulptūros.
Bet nesakau, kad reikia griauti ir J.Mikėno kūrinį. Tik gal jį reikėtų perkelti į kitą vietą.
Žiūrint iš kairiojo Neries kranto jis atrodo kaip altorius, juokingai.
