„Jeigu negalėčiau tapyti – jokios kitos prasmės būti čia, t.y. gyvenime, nematyčiau. Jos nėra“, – sakydavo O.Volosačius.
Daugelis Žvėryno gyventojų iki šiol prisimena keistuolį, dažnai sutinkamą šiame rajone. Būdavo sunku pasakyti, ar tas žmogus paveiktas meno idėjų, ar žemiškesnių svaigalų. Parodos pavadinimas – „Žvėryno van Goghas“ – šiek tiek provokuojantis.
Tapo romano herojumi
Drąsus palyginimas su pasaulinio garso tapytoju verčia nustebti dailininką pažinojusius žmones. „Aš net nežinojau, kad jis tapo“, – stebisi ne vienas O.Volosačių pažinojęs parodos lankytojas. Tėvo paveikslai tapo maloniu atradimu net ir jo dukteriai.
O.Volosačius savaip žinomas ir iš rašytojo Jurgio Kunčino romano „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, mat buvo vieno jo personažų – Golosačiaus – prototipas.
Tiesa, palyginimas su Vincentu van Goghu irgi nėra laužtas iš piršto, nors savamoksliai kūrėjai gerokai dažniau lyginami su gruzinu Niko Pirosmaniu. Mat sutartinai pripažįstama, kad O.Volosačius turėjo absoliučią spalvinę klausą, o jo kūryboje galima įžvelgti Paryžiaus mokyklos (Ecole de Paris) įtaką.
Menotyrininkė Simona Makselienė pabrėžė, kad savo tapybine kalba tapytojas vis dėlto artimesnis norvegui Edvardui Munchui nei V.van Goghui. Spalviniai Žvėryno kūrėjo paveikslų deriniai kartais švelniai fovistiniai, bet dažniau skausmingai ekspresionistiniai.
„Rasti munkiškąją „Riksmo“ figūrą O.Volosačiaus darbuose būtų nenuostabu, netgi tikėtina. Drauge jam būdinga ir tai, ką mėgstama vadinti „tikra tapyba“: dažas tepamas su pasimėgavimu, o potėpis – gestiškas, jusliškas“, – pabrėžė menotyrininkė.
Mirė vienišas ir skurde
Kaip ir V.van Goghas, šis lietuvių tapytojas mirė vienišas ir skurde. Tiesa, ne vienas Lietuvos kolekcininkas jo kūrybą mėgo ir pirko. Tačiau kainos buvo juokingai mažos.
Juk kas atsisakys nusipirkti gerą darbą už kelis litus? O jei ir pasiūlydavo vietoj prašytų poros litų dešimtį, dailininkas net pyktelėdavo, jog jam teks sukti galvą, kur dėti likusius. Kiek tuose pasakojimuose, kurie jau senokai virto kolekcininkų folkloro dalimi, yra teisybės, dabar sunku ir susigaudyti.
Nors O.Volosačius nebuvo baigęs oficialių dailės mokslų, visą gyvenimą gyveno tik iš meno, tapybos. Turėjo daug draugų dailininkų. Bendravo su tapytoju Augustinu Savicku, skulptoriais Teodoru Kazimieru Valaičiu bei Šarūnu Šimulynu. O su grafiku Petru Repšiu vienu metu net gyveno tame pačiame bendrabučio kambaryje.
Bičiuliai dovanodavo dažų
Tapybai reikalingų medžiagų bičiuliai jam tiesiog dovanodavo – ir dažų, ir drobę. Jis nebuvo išrankus, tapydavo ir sienų arba grindų dažais. Tapė ir ant surastų kartono ar medžio gabalų. Daugelis prisimena, kad menininko virtuvės sienos buvo panašios į didžiulį asambliažą.
Deja, net draugai nesugebėjo įtikinti menininko laiku atnešti darbus į parodas, dažniau parodyti savo kūrinius viešai.
Trukdė ir menininko kuklumas, ir savo laisvę ypač branginusio žmogaus ambicijos, ir įvairios priklausomybės. Bičiulių dėka surengta ir ši O.Volosačiaus retrospektyva „Kunstkameros“ galerijoje.
Daugiau nei keturios dešimtys čia eksponuojamų darbų – iš privačių kolekcijų.
Lyg LDK palikuonis
Parodos rengėjų teigimu, O.Volosačius – savotiškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ainis: gimęs Vitebske, visą gyvenimą praleidęs Vilniuje, Žvėryne, – įtakingiausios LDK giminės Radvilų žemėse.
Jei būtų gimęs bent pora dešimtmečių anksčiau, matyt, jo gyvenimo trajektorija būtų pasiekusi Paryžių, kur jis būtų labai jaukiai jautęsis savo kraštiečių Chaimo Soutine, Marco Chagallo, Michelio Kikoine’o, Pinchuso Kremegne’io draugijoje.
