Šią kolekciją sukaupė lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu, Kino archyvų antologijos Niujorke įkūrėjas, poetas, eseistas Jonas Mekas.
Vilniaus „Fluxus“ kolekcija verta išskirtinio dėmesio dėl savo dydžio (apie 2600 eksponatų) bei kilmės, kadangi J.Mekas didelę dalį eksponatų gavo tiesiai iš Jurgio Mačiūno (George Maciunas, 1931-1978) – lietuvių kilmės menininko, vieno „Fluxus“ judėjimo pradininkų. O jis ilgą laiką buvo labiausiai pasaulyje žinomas lietuvių menininkas.
„Pirmą kartą J.Meko kolekcija pristatoma tokiu dideliu mastu“, – patikino JMVMC direktorius Gintaras Sodeika.
2007 m. steigiant JMVMC pats J.Mekas sakė, kad tas centras turėtų būti visų meno rūšių avangardo vėliavnešys. Prieš trejus metus ši kolekcija buvo parodyta Niujorke, prieš pusantrų metų – Sankt Peterburgo „Ermitažo“ muziejuje (ten buvo eksponuojami Rusijos atlasai).
Kolekcijoje yra daug garsių „Fluxus“ kūrinių originalų bei jų eskizų, maketų, kuriuos sukūrė J.Mačiūnas ir kiti garsūs menininkai – Yoko Ono, Nam June Paikas, George'as Brechtas), Benas Vautier.
„Fluxus“ (lot. flux „tekėjimas“) – tai XX a. 7-ajame dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų, kompozitorių, architektų ir dizainerių judėjimas, eksperimentavęs ir ieškojęs galimybių sujungti įvairias menines technikas ir disciplinas, siekęs atsitiktinumo, nuotykio, atmetęs heroizmą ir su menu siejamą verslą. Tai – globalus, tarptautinis judėjimas.
J.Mačiūnas visada teigė, kad „Fluxus“ – fundamentaliai pozityvus judėjimas, bylojąs apie gyvenimo džiaugsmą, todėl jame yra daug pokštų, žaidimų. Tai – meno ir žaidimo jungtis, kur gali dalyvauti ir žiūrovai. Žodį „Fluxus“ J.Mačiūnas yra pavartojęs lietuvių išeivių susitikime Niujorke. Tačiau tarp tų žmonių jis neprigijo.
„Fluxus“ judėjimas įdomus ne tik dėl originalių meninių ir idėjinių įžvalgų, bet ir todėl, kad šio judėjimo įkūrėjas bei lyderis J.Mačiūnas yra mūsų tėvynainis, kurio kūrybinė ir organizacinė veikla atspindėjo vienijančią Antrojo pasaulinio karo ir pokarinio pasitraukimo iš Lietuvos patirtį“, – sakė parodos kuratorius Liutauras Pšibilskis.
Šios parodos eksponatai suskirstyti į kelias grupes: viena grupė pristato „Fluxus“ manifestus, kita – „Fluxus“ asmenybes, trečia – plakatus, performansus, J.Mačiūno darbų maketus. Šių yra pasklidę po visą pasaulį. Dar kiti eksponuojami kūriniai – tai Rusijos atlasai, kurie yra unikalūs.
„Taip pat eksponuojame filmų kolekciją, kuri rodo šį „Fuxus“ žanrą nuo J.Mačiūno iki J.Ono. Bet filmai yra skolinti“, – patikslino L.Pšibilskis.
Šioje parodoje yra du rekonstruoti objektai – „Kauliukas“ ir stalo teniso žaidimas. J.Mačiūno jie buvo sukurti tam, kad jais būtų galima naudotis, liesti, žaisti. Tai – interaktyvūs objektai. Vieną jų, „Kauliuką“, – tai dėžė su apvaliomis skylėmis – buvo labai pamėgę J.Mačiūno vaikai ir katės. Šios landžiojo be perstojo per tas skyles. Parodoje „Kauliuko“ originalas stovi vadinamajame „bokse“, o į rekonstruotą objektą bus galima įlipti ir pasislėpti.
Parodoje rodomi ir keli J.Meko darbai, kurie pristato „Fluxus“ judėjimą. „Labai puiku, kad J.Mekas padarė naują video filmą, į kurį sudėjo visus „Fluxus“ performansus“, – pasidžiaugė L.Pšibilskis.
Įvairios J.Mačiūno veiklos sritys – organizavimas, kūrybinio bendradarbiavimo būdai – sudaro vieną, meno ribas peržengusį projektą, to meto Vakarų kultūros kontekste sukūrusį itin pažangią ir intelektualiai stimuliuojančią meno kalbą.
Ar šiandien „Fluxus“ judėjimas turi prasmę?
„Fluxus“ su J.Mačiūno mirtimi nesibaigė. Anot NDG vadovės Lolitos Jablonskienės, „Fluxus“ išsiplėtojo kituose judėjimuose. Dėl jo įtakos užsimezgė konceptualus, interaktyvus menas, pramogų ir kultūros santykis. Lietuvą tai pasiekė pavėluotai – XX a. 10-ajame dešimtmetyje. Šie judėjimai šiandien išplitę visame pasaulyje.
Maždaug prieš metus vienos parodos atidaryme J.Mekas pareiškė, kad į „Fluxus“ nereikia žiūrėti buhalteriškai. „Fluxus“ – tai gyvenimo būdas, jis save – kaip idėją – gali reinkarnuoti, nebūtinai į jį reikia žiūrėti taip, kaip 1970 -aisiais.
