Jis lyg ryškus meteoras veržliai praskriejo lietuviškos fotografijos padange. Nuo kaunietiškos paauglystės laikų jis buvo tikras nenuorama, nuolat skubėjęs aprėpti visas gyvenimo spalvas ir garsus. Vienuolika metų mokėsi Kauno meno mokykloje, įgijo vaizdų komponavimo pagrindus. Tačiau sąmoningai priešinosi klasikinės kompozicijos kanonams.
„Aš abejoju, ar fotografija, kuri pagal savo prigimtį yra žymia dalimi atsitiktinumų menas, turi siekti tokios apibendrinančios formos. Tie kompozicijos, apšvietimo, formos stereotipai, kurie įvairiais laikotarpiais nusistovėjo fotografijoje, stabdo mūsų mąstymo ir suvokimo laisvę, tampa dirbtine riba,“- rašė savo dienoraštyje jau kūrybinės brandos pasiekęs Vitas Luckus. Jis pats spėjo surengti tik ketvertą personalinių parodų. Pirmoji įvyko Maskvoje 1982 metais, vėliau dar tąmet – Taline ir Kijeve. 1985-aisiais jo darbų rinkinys pateiktas Vilniaus dailės parodų rūmuose.
Per savo trumpą gyvenimą Vitas Luckus sukūrė įsimintinas fotoserijas: „Giminės“ (1958 – 1987); „Žvilgsnis į senovinę fotografiją“ (1974 – 1987); „Portretas stambiu planu“ (1969 – 1987); „Jaučių perkėlimas iš salos į sausumą – Estija“ (1971); „Mimai“ (1967 – 1971); „Azerbaidžane“, „Baškirijoje“, „Tbilisyje“ (visos trys 1981); „Pantomima“ (1983), „Altajaus krašte“ (1985), „Kolegos“ (1961 – 1987), „Baltame fone“ (1987 – nebaigta).
Vito Luckaus darbams yra būdinga originali meninio vaizdo ir dokumentalumo vienovė, skvarbus žvilgsnis į žmogiškosios būties esmę. Kaip taikliai pastebėjo maskvietis menotyrininkas Anri Vartanovas, tam tikrą šio autoriaus atsipalaidavimą, netgi nerūpestingumą nereikėtų laikyti diletantišku aplaidumu, nes tai suteikia jo darbams žavingo tikroviškumo, primenančio „lietuviškos fotografijos mokyklos“ ištakas.
Svarbiausiame Europos fotografijos festivalyje „Les Rencontres de’Arles“, Prancūzijoje, šių metų liepos aštuntąją buvo pristatyta monografija „Vitas Luckus. Kūryba. Biografija“ (sudarė Margarita Matulytė ir Tatjana Luckienė-Aldag, leidėjai – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius ir Lietuvos dailės muziejus). Ji buvo paskelbta geriausia metų istorinės fotografijos knyga. P
Pastaruosius keletą metų galima būtų vadinti V.Luckaus atgimimu: surengta retrospektyvinė paroda Nacionalinėje dailės galerijoje, Fotografijos muziejuje Šiauliuose, Klaipėdos KKC parodų rūmuose, vyko konferencijos, išleista aukščiausius įvertinimus pelniusi monografija, sukurtas dokumentinis filmas „Meistras ir Tatjana“, įsteigtas Vito Luckaus fotografijos centras.
Apie Vito Luckaus kūrybos memorialinio albumo pristatymą ir sėkmę Arlio festivalyje seminaro dalyviams papasakojo iš Prancūzijos grįžęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis. Jis sakė, kad nuo Arlio festivalio gyvavimo pradžios rengiamam konkursui šiais metais buvo pateiktos 728 knygos iš viso pasaulio.
Istorinės knygos kategorijoje apdovanojimas skiriamas už geriausiai dokumentuotą leidinį, ar tai būtų tematinė knyga, ar monografija. Ir nors V.Luckaus monografija varžėsi su didžiausių meno leidinių leidyklų, tokių kaip „Aperture“, „Steidl“, „Kehrer“, pristačiusiomis pasaulinio garso fotografus, knygomis, iš aštuonių narių sudaryta komisija už V.Luckaus monografiją balsavo vienbalsiai.
Savaip per gyvenimą ir pasaulį keliauja Danas Macijauskas ̶ sporto bei kelionių fotografas, nuolat migruojantis iš šalies į šalį ir ieškantis naujų idėjų. Kelionėse jam dažnai tenka perlipti komforto ribas, tačiau žinojimas, kad tai daugelį įkvepia, jį veda tolyn.
D.Macijauskas savo mintimis ir fotografija dalinasi projekte „Off To Somewhere“ („Kažkur į nežinią“). Jėgos aitvarai, banglentės, nardymas, laipiojimas kalnais ‒ tai dažniausia jo pasakojimų tema. Trejus metus fotografas naudojasi sisteminių „Sony“ fotoaparatų privalumais ̶ keliauja lengvai, išlaiko aukščiausią fotografijų kokybę.
Šis projektas pasakoja apie du žmones, kuriems patinka fotografija, sportas ir kelionės, bet jų potraukiai vien tuo neapsiriboja. „Mes aptinkame nuostabių dalykų vietose, kurias kai kurie palieka taip jų ir nepamatę. Mes susitikome keliaudami ir tik trumpai pabendravome užjūryje, bet tai, kas mus suvedė bendram pasaulio tyrinėjimui, yra kažkas daugiau. Tikslas ‒ keliauti labai nuo vandens nenutolstant, bet mes abu žinome, kad galime atsirasti bet kur. Mums patinka nežinoti, koks bus kitas mūsų būstas. Mes žinome, kad keliaudami sutiksime daugybę įdomių žmonių ir mes to nekantriai laukiame, kad galėtume juokauti kartu su savo bendrakeleiviais ir sužinoti įdomių dalykų iš vietinių žmonių.“ Danas nuo 2006 metų dirbo televizijoje montažo režisieriumi. Darbas buvo įdomus, tik visą laiką tekdavo sėdėti montažinėje ir labai retai turėti išeiginių. Beveik negalėdavo skirti laiko sau. 2007 metais, norėdamas išmokti filmavimo, ėmėsi fotografijos. Pradėjo fotografuoti draugus, vestuves, modelius. Visada norėjo keliauti, tik, kaip ir dauguma lietuvių, galvojo, jog tai bus ne pagal kišenę.
„Bet atėjo toks laikas, kai labai stipriai persidirbau, pervargau, buvau paskendęs problemose ir nusprendžiau, kad laikas išbandyti tai, ko labiausiai bijau – išvažiuoti neribotam laikui, beveik neturint santaupų“, – nusprendė Danas. Tąsyk pasirinko Ispaniją ir Portugaliją. Netrukus ten pradėjo dirbti fotografų asistentu, retušuotoju, ar „fotošopo“ mokytoju. Užsidirbo pinigų. Kitais metais patraukė keturiems mėnesiams į Kanarų salas.
Trečią kartą jis jau panūdo keliauti toliau nuo Europos – į Aziją: Filipinus, Vietnamą, Kambodžą, Tailandą ir Indoneziją. Čia kelionėmis jis visiškai užsikrėtė ir netrukus patraukė per visą Lotynų Ameriką. Dabar jau jis yra aplankęs beveik keturiasdešimt šalių ir gali save vadinti keliautoju.
Humanitarinių mokslų daktarė Agnė Narušytė pakvietė į kelionę laiku atgal – į originalaus dailininko Vinco Kisarausko (1934 – 1988) epochą. Šis vaizduojamojo meno kūrėjas – tapytojas, grafikas, scenografas – buvo neabejingas ir fotografijai. Viename savo straipsnių jis rašė, kad šiuolaikinė fotografija – tai daugybę intakų turinti upė, kuri įteka į kultūros jūrą.
Tie intakai tampa vis įvairesni – nuo grynai dokumentinių monokadrų iki sudėtingomis manipuliacijomis sukurtų kompozicijų. Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėja Agnė Narušytė savo pranešimą skyrė apžvelgti fotografijos įterpimui Vinco Kisarausko kūryboje.
Ji sakė, jog kartais žvilgsnis į senus ir tarsi labai gerai pažįstamus dalykus atveria naują praeities klodą. Regis, jau viskas aišku apie sovietmečio Lietuvos fotografiją. Tačiau šiemet Nacionalinėje dailės galerijoje vykusi Vinco Kisarausko retrospektyva parodė, kad mūsų žinios buvo ribotos.
Atrodė, kad Vilemo Flusserio, Walterio Benjamino, Guy Debord’o teorijos apie fotoaparato keičiamą ir užvaldytą visuomenę yra jaunosios kartos atradimas, nuvedęs į postfotografinę vaizdo kritiką ir netgi nihilizmą. Bet visa tai buvo 7–9-ojo dešimtmečių V.Kisarausko tekstuose ir kūryboje – atpažįstama ir giliai interpretuota. Iš tiesų sovietinėje Lietuvoje V.Kisarauskas buvo labiausiai apsiskaitęs ir įžvalgiausias mąstytojas apie fotografiją.
Jei iki šiol svarstoma, kada šie aparato gaminiai tampa menu, tai V.Kisarauskas aiškiai skyrė taikomąją ir meninę fotografiją. Pastaroji jam buvo retas blyksnis vaizdų sraute, trikdantis netikėtai atskleistu gyvenimo komplikuotumu. Taikomąją jis vadino „fotografija-kasdienybe“, ir būtent ši rūšis atsiranda jo kūriniuose – kaip tikrovės įklija, gatavas artefaktas, medžiaga, ruošinys.
Kita vertus, V.Kisarauskui fotografija buvo pažinimo įrankis, raktas į laiko suvokimą – kontrapunktas tapybai ir buičiai, mintis apie būtį, kurios nei tapyba, nei buitis negali išreikšti.
Įspūdingos būties apraiškos, gilūs pergyvenimai gali turėti lemiamos reikšmės kūrybai. Svečias iš Ispanijos Iñaki Domingo pasakojo, kad jo motiną ištiko insultas po autoavarijos, kai jam buvo trylika metų. Nuo tos akimirkos jo gyvenimas staigiai pasisuko ir jaunystė galutinai dingo. Devynetą metų jam teko būti arti sergančios, vienišos ir bejėgės būtybės, kai nebeįmanoma jai padėti. Nors mama nebegalėjo kalbėti, sūnui reikėjo kaip nors su ja bendrauti, ją suprasti. Jis pradėjo fotografuoti jos kasdienybę – kaip ji valgo, kaip vaikščioja, kaip prausiama, kaip ilsisi. Bet daugiausia jis fotografavo jos sekiojančias akis, tarytum mėgindamas prasiskverbti į artimo žmogaus vidų. Per tuos devynetą metų Iñaki Domingo įgijo gilų gyvenimo prasmės supratimą, kuris tapo jo kūrybos pagrindu.
Iñaki Domingo užsiima ne tik savo paties kūrybiniais projektais, bet taip pat ir kuratoriaus veikla, leidyba ar švietimo programomis. Jis siekia, viena vertus, propaguoti kitų menininkų darbus ir suteikti jiems matomumą ir, antra, aktyviai prisidėti prie pačios medijos evoliucijos. Jo paskaita apėmė vizualinį pristatymą ir paaiškinimus apie kai kuriuos svarbiausius jo projektus, kuriuose jis dalyvauja nuo pat savo profesinės karjeros pradžios siekdamas pasidalinti su auditorija savo požiūriu į šiuolaikinį meną. Šiuo metu Iñaki Domingo yra vienas iš internetinės platformos „30y3.com“, kuri specializuojasi šiuolaikinėje Ispanijos fotografijoje, direktorių bei RM leidyklos kūrybinis direktorius.
Kaimyninėje Italijoje veikiančios leidyklos „Discipula“ steigėjai – Marko Paltrinieri, Mirko Smerdel, Tommaso Tanini – tai kolektyvas žmonių, dirbančių fotografijos, leidybos ir šiuolaikinio vizualiojo meno tyrinėjimo srityje. Vienas jos įkūrėjų ir narių Marko Paltrinieri Nidos seminare pristatė kai kuriuos „Discipula“ sukurtus darbus, patvirtinančius santykį tarp dokumentikos ir fikcijos bei įvairių vizualiųjų kalbų ir medijos panaudojimo kaip kolektyvinės praktikos pagrindą.
Marco Paltrinieri yra vaizduojamojo meno kūrėjas ir leidėjas. Jis studijavo socialinę psichologiją ir sociologiją Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje. 2013 m. įkūrė „Discipula“ – kolektyvą, dirbantį vizualiojo tyrimo ir leidybos srityje. „Discipula“ darbai buvo eksponuojami įvairiose Europos ir pasaulio galerijose, institucijose ir festivaliuose. 2015 m. „Discipula“ gavo Arlio fotografijos festivalio „Les Rencontres d'Arles“ 2015 metų autorinio albumo apdovanojimą.
Už didžiuosiuose miestuose rengiamus grandiozinius subuvimus fotografijos mylėtojams neblogiau žinomas ir Zingsto festivalis. Jį Nidos seminaro dalyviams pristatė mokslų daktaras Peteris Konschake iš Vokietijos. Jis pasirinko temą – „Zingsto festivalis – fotografijos sėkmės istorija tarp meno ir komercijos“.
Baltijos jūros Zingsto kurortas išsiskiria tarptautiniu mastu pripažinta fotografine veikla. Per pastaruosius dešimt metų šiame kurorte susiklostė labai vertingos trijulės – gamta, kultūra, fotografija – sąjunga.
Natūralaus, užburiančio grožio nacionalinio parko vieta, tarp Baltijos jūros ir Priešakinės Pomeranijos užutėkių, įkvepia fotografinei veiklai. „Fotografinio pasaulio nuotykiai Zingste“ yra tai, ką organizatoriai vadina turtinga ir įvairia programa. Ištisus metus vyksta garsių autorių parodos, pačios įvairiausios tematikos seminarai su įvariapusiškų paslaugų pasiūla – nuo nuomos iki išskirtinės spaudos. O fotografijos svarba atsiskleidžia gamtos fotografijoje.
Pastaruosius devynerius metus pagrindinis akcentas buvo ir yra – svarbiausias renginys, gamtos puoselėjimą propaguojantis fotografijos festivalis „Horizonte Zingst“. Nepaliaujamai augantis dalyvių skaičius, šiuo metu pasiekė 40 000 lankytojų. Organizuojama per 20 parodų, 60 seminarų, bei papildomos paslaugos padaro šį fotofestivalį tiek mėgėjų, tiek profesionalių fotografų Meka, tapusia garsia susitikimų vieta. Jame nuolat dalyvauja Peteris Carstenasa, vienas iš drąsiausių Vokietijos gamtos fotografų. Neretai jis leidžiasi į kraštutinumus, nes fotografavimo tikslais rengia ekspedicijas į dar neatrastus urvus, tiria ugnikalnius, ledynus ir tornadus.
Pats Peteris Konschake (g. 1962) turi savo fotostudiją, dirba kaip laisvai samdomas fotografas. 2010 m. Greifsvalde įkūrė meno galeriją „Galerie STP“, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas Rytų Europos fotografijai, bendradarbiaujama su menininkais iš vienuolikos šalių, rengiamos meno mugės, parodos Berlyne, Kelne, Karlsrūjėje, Paryžiuje, Nicoje, Londone, Vilniuje, Sankt Peterburge, Maskvoje.
Nuo 2009 m. P.Konschake bendradarbiauja su fotografijos festivaliu „Horizonte Zingst“, dalyvauja parodose, rengia pristatymus mugėse, kuruoja ir organizuoja tokius projektus kaip „Host Country“, „Young professionals“.
Šiemetiniame Nidos fotomenininkų seminare pirmą kartą rengiama fotografijos knygų mugė, kurioje gali savo leidinius pristatyti bei jais prekiauti ir patys autoriai.
Trečiadienio pranešimų dienotvarkę baigė šiltai sutiktas kolega iš Ukrainos Romanas Piatkovka. Savo pranešimą „Charkovo fotografijos mokykla. Nonkonformizmas ar skandalas?“ jis skyrė 1970-ųjų metų pradžioje naujo meninio mąstymo ir estetinių principų fotografijos mokyklos, kaip mene dominuojančios socrealizmo doktrinos alternatyvos, atsiradimo istorijai.
Buvo atlikta iliustruota šiai krypčiai būdingų vizualinės kalbos bruožų ir meninės praktikos analizė. Paskaitoje pristatyta Boriso Michailovo, Jevgenijaus Pavlovo, Romano Piatkovkos, Aleksandro Supruno, Igorio Karpenkos, Igorio Čiursino, Igorio Manko, Grigorijaus Okunio ir Vlado Krasnoščeko kūryba.
Romanas Piatkovka – fotografas, dėstytojas, kūrybinio susivienijimo Ukrainos fotografinė alternatyva koordinatorius, Nacionalinės Ukrainos dailininkų sąjungos narys. Jo kūrybinėje biografijoje daugiau kaip šimtas parodų: individualių ir grupinių, tiek Ukrainoje, tiek užsienyje. Dalyvavo tarptautiniuose fotografijos festivaliuose: „Les Rencontres de'Arles“, Prancūzijoje; Pingjao, Kinijoje; „FotoFest“, Hiustone, JAV; tarptautinėje bienalėje Roterdame, Nyderlanduose, ir klttur. 2013 m. pelnė „Sony World Photography Awards“ prizą ir Geriausio metų konceptualaus fotografo vardą. Jo fotografijos saugomos Rusijos, Italijos, Vokietijos ir JAV muziejuose. Nida, 2015 09 09
