Daugiau nei dvi valandas prie Kauno centrinio pašto įėjimo išstovėję žmonės juokavo, kad pagaliau ir Lietuvoje prie parodų driekiasi ne mažesnės eilės nei prie Paryžiaus Luvro.
Prieš dvejus metus Kauno bienalė savo lankytojams pristatė turbūt pačios žymiausios Australijos skulptorės Patricia Piccinini mutantus, tyliai, bet giliai šokiruodama vis dar gana konservatyvią lietuvių publiką. Sakau tyliai, nes niekas prie parodų salės nerengė piketų ar mitingų, tačiau pamačiusieji parodą savo bičiuliams perduodavo, jog būtina pamatyti tos pasaulinio garso menininkės „išsidirbinėjimus“.
Tiesa, Kauno bienalės organizatoriai „išsidirbinėti“ pradėjo jau beveik prieš du dešimtmečius, kai buvo surengta pirmoji didelė šiuolaikinės tekstilės paroda. Nuo to laiko tekstilės sąvoka nuolat plėtėsi, kol sėkmingai apipynė prasmių gijomis visą šiuolaikinio meno pasaulį. Nuo prosenelės verpimo ratelio iki interneto.
„Kodėl jūs akcentuojate, kad esate tekstilės bienalė, o ne tiesiog šiuolaikinio meno paroda?“, – nuolat klausinėdavo jos rengėjų. Juk dar prieš ketverius metus vykusi bienalė, kaip ir pati pirmoji buvo vadinama tarptautine tekstilės paroda. Tačiau būtent žodis „tekstilė“, kurio beveik nematyti pastarųjų dviejų bienalių pristatymuose, išliko tuo slaptažodžiu, kuris išskiria Kauno parodą iš daugybės įvairiose šalyse vykstančių bienalių.
Ir, žinoma, dar vienas labai svarbus žodis – Kaunas. Neatsitiktinai šiemet bienalės atidarymas vyko viename svarbiausių Kauno miesto reprezentacinių tarpukario statinių – Pašto rūmuose. Kauno modernizmas – kaip tik tas šio miesto kultūros klodas, kuris leidžia įrašyti Laikinąją sostinę į pasaulio meno istoriją.
Simboliška ir tai, kad vienu įspūdingiausiu Lietuvos modernizmo architektūros pavyzdžiu ir lietuviškojo funkcionalizmo pirmtaku laikomus Kauno pašto rūmus jo architektas Feliksas Vizbaras visų pirma suvokė kaip tautinio stiliaus pavyzdį. O jo dekorui, pasak architekto, buvo panaudotas ir „vienos Skapiškio nežinomos davatkėlės audėjos išaustas kaklaraištis“.
Jei prieš dvejus metus vienu geriausiu Europos sąjungos kultūrinio bendradarbiavimo projektu pripažinta Kauno bienalė intrigavo pasaulinio garso menininkais, tai šiemet ji jau gali didžiuotis ir savo kuratoriumi. Juo tapo vienas įtakingiausių šiuolaikinio meno teoretikų – prancūzas Nicolas Bourriaud, daug diskusijų sukėlusių šiuolaikinio meno teorijos veikalų „Relational Aesthetics“ (1998), „Postproduction“ (2002) ir „The Radicant“(2009) autorius.
Naujausias idėjas N.Bourriaud nuolat įgyvendina ir išbando savo kuruojamose parodose. Kaip tai atrodo realybėje dabar gali įvertinti ir jo kuruotos pagrindinės Kauno bienalės parodos „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ lankytojai. Būtent šios parodos atidarymu centriniame Kauno pašte ir prasidėjo bienalės renginiai.
Juk Kauno bienalė truks keturis mėnesius. Pagrindinis jos akcentas šiemet – vizualaus meno ir garso bei muzikos sintezė, o geografija – nuo galerijų salių iki viešųjų ir pramoninių miesto erdvių.
Šalia tarptautinės kuruotos parodos „Gijos“ galima pamatyti tarpdisciplininius bendradarbiavimo projektus, dalyvauti seminaruose ir kūrybinėse dirbtuvėse. Visą bienalės programą galima rasti tinklalapyje www.bienale.lt.
