Nacionalinėje dailės galerijoje įvykęs pirmojo solidaus litvakų dailininkų albumo „Litvakų dailė privačiose Lietuvos kolekcijose“ pristatymas virto pokalbiu apie paveldo svarbą ir kokybę.
Galerijos auditorijoje vos tilpusi publika susirinko ne tik pasitikti įdomaus leidinio, bet ir pasidžiaugti tuo, kad pagaliau pradedama užpildyti Lietuvos kultūros baltoji dėmė -- tas svarbus dvasinis klodas, kurį vadiname litvakų kultūra.
Lietuvių ir anglų kalbomis išleistame albume aprėpiamas daugiau nei 150 metų laikotarpis – nuo XIX a. litvakų Marko Antokolskio ir Moišės Maimono, išgarsėjusių dar Rusijos imperijos laikais, iki šiuolaikinių dailininkų – Augustino Savicko, Adomo Jacovskio ar Adasos Skliutauskaitės.
Leidinyje pristatomi 44 litvakų dailininkai ir apie 250 tapybos, akvarelės, pastelės, grafikos ir skulptūros darbų. Didžioji dalis albume reprodukuotų dailės kūrinių visuomenei dar nematyti.
Daugiau nei pusė jų yra iš „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijų, apie 90 kūrinių – iš advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos, o kiti – iš asmeninių Annos Avidan, Miko Feigelovičiaus, Edmondo Kelmicko, Liubos ir Gevor ko Kremerių, Arvydo Maciulevičiaus, Giedros ir Juozo Petraičių, Ramunės ir Antano Zabulių, Jono Žiburkaus rinkinių.
Džiaugsmą dėl išsaugotų ir į Lietuvą sugrąžintų dailininkų kūrinių temdė kruvinas Holokausto šešėlis. Temdė ir abejonės, ar jau iš tiesų laikome Lietuvoje šimtmečiais gyvenusius žydus, litvakus, mūsiškiais, ar vis dar įsivaizduojame juos kaip tolimų egzotiškų kraštų klajoklius.
Rado tik kapus ir griuvėsius
Sveikindamas albumo atsiradimą Izraelio Valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas sakė, kad valstybės ir privačių fondų lėšomis išleistas solidus albumas liudija, jog iš tiesų svarbi ne tik skaudi praeitis, bet ir procesai, kurie vyksta šiandien.
Kai kurie jų visai nesusiję su menu, bet liudija stiprėjančius dviejų šalių ryšius.
Pavyzdžiui, Izraelio prekybininkai neseniai lankėsi Lietuvoje ir domėjosi mūsų avalynės gamintojų produkcija, o gaisrininkai tarėsi dėl bendradarbiavimo su lietuvių kolegomis.
Tačiau ambasadorius prisiminė ir savo pirmąsias keliones po Lietuvą. Kur tik jis nuvažiuodavo, visur rasdavo tik kapus ar buvusių sinagogų griuvėsius. Dažniausiai tai vieninteliai ženklai, likę iš gausios ir gyvybingos žydų bendruomenės, kurios atstovai buvo tarp Lietuvos prekybos, verslo, švietimo ar medicinos lyderių. Nenuostabu, kad šiuolaikinis jaunimas dažnai net nežino, koks intensyvus žydų visuomeninis ar kultūrinis gyvenimas vyko gimtuosiuose jų miestuose.
„Šie žmonės, kurie išleido litvakų albumą, ne tik užpildė vieną spragą, bet ir padrąsino savo šalies vyriausybę ir mus visus daryti daugiau, žengti kitus žingsnius. Kaip sakė jūsų kultūros ministras Šarūnas Birutis, žydai nėra ateiviai, vieną dieną nusileidę iš kitos planetos, o kitą išnykę. Mes kalbame apie Lietuvos piliečius, taigi ir apie Lietuvos paveldo išsaugojimą“, – kalbėjo ambasadorius.
Lietuvos dailės istorijos dalis
Kaip tik todėl žinomas kolekcininkas, „Valiunas Ellex“ kolekcijos ir „Lietuvos dailės fondo“ iniciatorius R.Valiūnas suabejojo, ar prasminga buvo išleisti atskirą albumą, skirtą litvakų menui.
Juk taip, nors ir netyčia, vėl statome sienas, vėl surenkame žydų kūrėjus į simbolinį getą.
Jis prisiminė ir faktą, kad žydų kultūros pėdsakai sovietmečio Lietuvoje buvo sąmoningai ištrinti net iš dailės istorijos vadovėlių. Daugelis mūsų tik po daugelio metų sužinojome, kieno tie keisti kapai daugelio miestų centruose: su neperskaitomais užrašais, išvartytais paminklais.
Kai pačioje šio amžiaus pradžioje R.Valiūnas pradėjo kolekcionuoti dailę, jo parankinė knyga buvo sovietmečiu išleista „Lietuvos tapyba“. Kolekcininkas buvo įsitikinęs, kad jei ten yra paminėtas dailininkas, tai jo darbus verta kolekcionuoti, o jei nėra – ne.
Tik vėliau jis pastebėjo, kad toje knygoje nebuvo žydų dailininkų. Ir tai atspindi mūsų istorijos supratimą sovietmečiu, ydingą požiūrį į kitų tautybių Lietuvos piliečius. Vien todėl šiandien ir prireikė atskiro litvakų kūrybos albumo. R.Valiūno manymu, po kelių dešimtmečių tie patys autoriai turėtų atsidurti kitose, patiems įvairiausiems Lietuvos dailės aspektams skirtose knygose.
Kur dideli kūriniai?
Kolekcininkas įsitikinęs, kad knygos ir albumai – ne pati svarbiausia litvakų paveldo susigrąžinimo proceso dalis.
Neseniai apsilankęs garsiojoje Tretjakovo galerijoje Maskvoje jis paprašė gidės pirmiausia parodyti Isako Levitano, M.Antokolskio darbus. Didžiulės drobės ir įspūdingos skulptūros jį dar sykį privertė susimąstyti, kiek nedaug didelių ir įspūdingų kūrinių mes turime Lietuvoje.
„Aš nenorėčiau, kad mes geriausius Chaimo Soutino kūrinius turėtume atsivežti iš Paryžiaus. Nenorėčiau, kad visada pavydėtume Tretjakovo galerijai. Džiaugtis tuo, ką jau turime, – tai tas pats, jei didžiuotumės vietoj Nacionalinės dailės galerijoje kabančio dviejų metrų dydžio Ferdinando Rusčico paveikslo turėdami to paties autoriaus mažytį, keliolikos centimetrų etiudą. Žinoma, dailininkų kūrinius matuojame ne kvadratiniais metrais, tačiau šiek tiek ir matuojame. Juk tos emocijos, kurias sukelia didžiulis kūrinys, dažnai smarkiai skiriasi nuo to, ką pajuntame žiūrėdami į nedidelį eskizą ar etiudą“, – svarstė R.Valiūnas.
Jo manymu, ir kolekcininkų, ir valstybės, ir muziejų darbai pasirodžius šiam albumui tikrai nesibaigė: „Kai turėsime bent vieną dvimetrinį Jacques’o Lipchitzo ar M.Antokolskio darbą, o ne trisdešimties centimetrų skulptūrėles, kai Lietuvoje galėsime pamatyti tokius Jose Gurvicho paveikslus, kokie kabo Buenos Airių muziejuje, tik tuomet galėsime iš tiesų normaliai suvokti ir įvertinti šią savo paveldo dalį.“
