Prieš įeidamas truputį jaudinausi. Lietuviams rūpi, kaip į mūsų šalį žiūri užsieniečiai. Todėl labai svarbu gerai pasirodyti „Eurovizijoje“ ir sužinoti, kaip Lietuvos krepšinio rinktinės šansus olimpinėse žaidynėse vertina JAV žiniasklaida. Taigi turi būti svarbu ir tai, kokį įspūdį apie Lietuvą susidarys į parodą užsukę Braitono gyventojai bei miesto svečiai.
„Lietuviško projekto“ idėjos aprašyme primenama, kad 2015 m. Henrio Cartier-Bressono „Europiečiams“ suėjo 60 metų. „Europiečiai“ – pokario Europos kraštovaizdį ir žmones įamžinusių fotografijų rinkinys – padarė didelę įtaką tolimesnei pasaulinės fotografijos raidai. „Lietuviško projekto“ autoriai pastebi, kad dabartinė Europa yra labai išsiplėtusi ir gerokai įvairesnė už tą, kurią fiksavo Cartier-Bressonas. Siekdami geriau pažinti naujojo pavidalo Europą, jie patraukė į geografinį Europos centrą – Lietuvą.
Per šešias dienas svečiai iš Jungtinės Karalystės spėjo apsilankyti labai įvairiose vietose: Vilniaus televizijos bokšte, Dieveniškėse, Šalčininkuose, Visagine, sovietiniame bunkeryje Nemenčinės miškuose ir, žinoma, geografiniame Europos centre prie Purnuškių kaimo. Trumpai pasidalysiu įspūdžiais apie visus penkis nuotraukų rinkinius.
Televizijos bokštą jame lankęsis Paulas Walshas pristato kaip Lietuvos nepriklausomybės simbolį. Vaikščiojimo ir fotografijos santykiu besidomintis fotomenininkas skelbia, kad paminėjo 25-ąsias Sausio 13-osios metines apeidamas televizijos bokštą 25 kartus, pamažu vis platindamas apsukamą ratą ir nuklysdamas vis gilyn į miestą. Taip per šešias dienas jis nukeliavo 170 km.
Fotomenininko nuotraukose pamačiau eilines Vilniaus gatveles, perėjas, surūdijusius garažus, Karoliniškių daugiabučius, čekoslovakišką troleibusą, pavienius pozuojančius žmones ir, žinoma, televizijos bokštą rudeniško Vilniaus fone. Neatrodo, kad autorius šiomis nuotraukomis būtų norėjęs pasakyti ką nors konkretaus, ir tai šiuo atveju yra teigiamas dalykas. Jo fotoaparatas užfiksavo tikrą, ne reprezentacinį Vilnių – tokį, kuriame dar juntama nemažai sovietinio dvelksmo. Anglams šios nuotraukos galėjo atrodyti egzotiškos. O aš – pirmąsias savaites užsienio šalyje skaičiuojantis vilnietis – jose pamačiau gal ir nelabai dailų, bet mielą ir jau truputį pasiilgtą gimtąjį miestą. Įdomu, kad iki tol daugybę kartų iš įvairių kampų stebėtas bokštas autoriaus fotografijose man pasirodė žaviai paslaptingas ir net mistiškas.
Dieveniškėse ir Šalčininkuose viešėjusi Heather Shuker prisistato kaip menininkė, dėmesį skirianti žmonėms. Nenuostabu, kad ir šių nuotraukų objektai yra žmonės ir tikros jų gyvenimo istorijos. Sovietmečiu tik simbolinę reikšmę turėjusi siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos, pasikeitus geopolitinei realybei, įgavo spygliuotos tvoros pavidalą. Tvora padalijo pasienyje įsikūrusius kaimus į dvi dalis, atskyrė artimus žmones. Autorės nuotraukos suteikia galimybę pamatyti pasienio gyventojų – daugiausia pagyvenusių ir dar gerai menančių sovietinį laikotarpį – veidus ir žvilgtelėti į jų namus. Padedama vertėjo Shuker turėjo galimybę išgirsti jų istorijas. Neapleidžia nuojauta, kad už objektyvo ribų likę pasakojimai ir yra patys įdomiausi.
Mitch Karunaratne nukeliavo į Europos geografinį centrą – vietą, kuri, tikėtina, pastūmėjo šešis anglus keliauti būtent į Lietuvą, o ne, tarkime, Latviją. Šiame nuotraukų rinkinyje užfiksuoti vieškeliai, nedidukės neišvaizdžios kalvos ir senos trobos debesuotame fone. Karunaratne fotografuoja natūralų kraštovaizdį, todėl nereikėtų stebėtis, kad į netoliese esantį Europos parką fotomenininkė taip ir neužklydo. Kartu pradeda aiškėti viso „Lietuviško projekto“ koncepcijos esmė – kuo daugiau autentiškumo ir kuo mažiau reprezentacijos.
Visagine pasisvečiavusių Jonty’o Tacono ir Laurie Griffiths nuotraukų rinkinys vadinasi „Drugelis“ (rus. „Бабочка“). Pagal pirminį sumanymą Visagino išplanavimas turėjo panėšėti į drugelį, bet, po Černobylio avarijos nutraukus trečiojo Ignalinos atominės elektrinės bloko statybas, miestas (tada dar vadintas Sniečkumi) taip ir neįgavo numatytos formos. Rusiškas pavadinimas šiam nuotraukų rinkiniui pasirinktas neatsitiktinai – fotomenininkus Visaginas pirmiausia domino kaip vieta, kur galima prisiliesti prie sovietinio palikimo. Nuotraukose – jau uždarytos Ignalinos atominės elektrinės vidus ir išorė, truputis Visagino elementų (daugiausia – daugiabučių) ir šiek tiek natūralios gamtos. „Drugelis“ alsuoja praeitimi ir apleistumu, tarsi autoriai būtų norėję nusikelti į 9 dešimtmetį ir užfiksuoti, kaip miestas ir elektrinė atrodė Sovietų Sąjungos laikotarpiu. Pokomunistinio atsinaujinimo požymių cikle labai nedaug – akivaizdu, kad jų ir nebuvo ieškoma. Dėmesio centre yra ne tai, kas Visagine pasikeitė po nepriklausomybės atkūrimo, o kaip tik tai, kas nepakito.
Jei Taconas ir Griffiths sovietinį palikimą užčiuopė šių dienų mieste, tai paskutinis projekto dalyvis Barry Falkas pasirinko tiesmukesnį kelią – nuvažiavo į sovietinį bunkerį. Ten jis pasižiūrėjo ir įamžino sovietinę realybę atkuriantį spektaklį „1984. Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje“. Nuotraukose galima išvysti įvairius tos eros reliktus: plakatus ir simbolius, Lenino biustą, senus televizorius ir svarstykles, apiplyšusius baldus, medinius skaitliukus ir kitus daiktus, kuriuos daugelis Lietuvos gyventojų kuo puikiausiai atsimena. Akivaizdu, kad ir spektaklis, per kurį bunkerio lankytojus tardo KGB, ir sovietiniai reliktai toli nuo Sovietų Sąjungos gimusiam britui paliko stiprų įspūdį.
Grįžkime prie mano apsilankymo ONCA. Peržengęs galerijos slenkstį lėtai ir itin susidomėjęs peržiūrėjau visus eksponatus pagrindinėje mažoje salėje ir rūsyje. Ilgokai nesutikau kitų lankytojų. Tik ruošdamasis išeiti spėjau pamatyti jauną anglų kompaniją. Sunku pasakyti, kiek Braitono gyventojų ir miesto svečių atėjo į parodą. Tiesa, paprašiau galerininko su projektu susijusios spausdintos medžiagos, bet tuo metu ji jau buvo išgraibstyta. Įdomesnis klausimas yra, ne kiek žmonių atėjo į parodą, o kokią Lietuvą jie išvydo. Viena vertus, tikrą, nenudailintą, nesumeluotą. Tai – komplimentas parodos autoriams. Kita vertus, vienpusišką, nykią ir šaltą. Nuotraukose nėra jaukių senamiesčių, didingų pilių, Kuršių nerijos ir kitų vietų, kuriomis džiaugiamės ir didžiuojamės. Nėra čia akropolių ir barklajų Lietuvos, kuri pamažu iškilo iš komunistinių griuvėsių. O juk viešai deklaruojamas „Lietuviško projekto“ tikslas – patyrinėti Lietuvos transformaciją iš komunistinės santvarkos į kapitalistinę. Fotografijos perša išvadą, jog toji transformacija yra tik sąlyginė, dalinė, o galbūt ir visai užstrigusi. Išvada, po kuria nebūčiau linkęs pasirašyti.
Taigi paroda ne tiek atskleidė Lietuvos pokomunistinį pokytį, kiek parodė sovietinės Lietuvos portretą. Vargu, ar tokią Lietuvą mes skubame rodyti atvykusiems užsieniečiams. Bet galbūt sovietinė praeitis yra tai, kas padeda Lietuvai ir likusioms Pabaltijo šalims išsiskirti iš kitų ir formuoti savitą identitetą Europos tautų katile? Ši nemaloni praeitis, kurią norime kuo greičiau užmiršti, gali būti, kad suteikia posovietinėms šalims įdomumo ir patrauklumo. Sovietinis palikimas pašaliečius gali traukti kaip savotiška egzotika. Ko gero, sovietinės Lietuvos patrauklumas daliai vakariečių stiprumu netgi pranoksta modernios kapitalistinės Lietuvos įvaizdį, nes modernėdami mes vejamės ir imituojame Vakarus, tik kartkartėmis sugebėdami juos nustebinti. Kuo daugiau metų praeis nuo Sovietų Sąjungos žlugimo, tuo daugiau patrauklaus mistiškumo įgaus sovietinės eros reliktai. Ir panašu, kad atsiras šiuos reliktus „pirkti“ norinčių užsieniečių – bent taip man pasirodė po „Lietuviško projekto“ peržiūros.
Visus „Lietuviško projekto“ darbus galite pamatyti spustelėję nuorodą -„The Lithuanian Project“
