Šlakstė švęstu vandeniu
Panevėžio dailės galerijos lankytojai per fotomenininko Valentino Pečinino parodos atidarymą pasijuto tarsi bažnyčioje. Renginys prasidėjo cerkvei artima ceremonija: maldomis, laiminimu, šlakstymu švęstu vandeniu ir stačiatikių popų choro giesmėmis. Galbūt dėl neįprastos atrakcijos į galeriją sugužėjo itin daug žmonių.
Nauja fotomenininko ekspozicija pavadinta „Stačiatikių tikėjimo portretas“. Ant drobės atspausti didelio formato siužetai veda per slėpiningą tikėjimo pasaulį: maldos namus, religines ceremonijas, tikinčiųjų nuotaikas.
Tėvas vertė persilaužti
Religinį ciklą V.Pečininas kūrė ištisą dešimtmetį, stačiatikius fotografavo įvairiose šalyse, bažnyčiose ir vienuolynuose.
Trisdešimtąją savo kūrybos parodą 58 metų fotomenininkas skyrė 90-metei motinai Tatjanai Pečininai, su kuria dabar jį, kaip teigė, sieja ypatingas ryšys.
Visą gyvenimą V.Pečininas nė nenujautė, kad jo mama gali būti religinga. Moteris sūnui tai prisipažino tik maždaug prieš dešimtmetį, kai jis kaip fotomenininkas ėmė lankytis cerkvėse. Tada motina atvėrė ilgai slėptą tiesą: ji yra krikštyta, meldžiasi ir norėtų vėl lankyti bažnyčią.
Apie T.Pečininos religinius jausmus nežinojo nei vyras, nei du sūnūs. Visą gyvenimą moteris dirbo moterų kalėjimo specialiojo dalinio vedėja, o vyras buvo kariškis, lakūnas. Sovietmečiu tokios pareigos ir religija niekaip negalėjo būti suderinami.
V.Pečininas iki dabar prisimena itin griežtą tėvo auklėjimą.
Berniukas buvo gimęs kairiarankiu. „Sovietinėje sistemoje jei kairiarankis – kažkas negerai, to negali būti. Tėvas labai griežtai „laužė“, vertė rašyti dešine, su manim kovojo ir mokykloje, ir namie, patyriau daug išgyvenimų, visur buvau „kreivas“. Sugebėjo palaužt: rašau dešine, bet visa kita darau kaire“, – prisiminimais dalijosi V.Pečininas.
Įsiprašė pas vienuolius
V.Pečininas nepriklauso jokiai religinei konfesijai, nėra krikštytas, tačiau tai nebuvo kliūtis patekti ten, kur net tikintiesiems užginta.
Paslaptingiausia cerkvių vieta yra ikonostasas, iš ikonų padaryta sienelė, už jos gali vaikščioti tik šventikai, bet fotografui buvo padaryta išimtis, leista fotografuoti ir šiapus, ir anapus.
Ėmęs domėtis religine tema ir pradėjęs rūpintis leidimais patekti į vieną ar kitą uždarą stačiatikių teritoriją, V.Pečininas išgirdo užuominų, kad reikėtų pasikrikštyti. Pagautas emocijų fotografas kartą sutiko priimti krikštą, bet vėliau savo sprendimu suabejojo.
Į vienuolių respubliką
Prieš 6 metus V.Pečininas gavo neįtikėtiną leidimą apsilankyti Graikijoje, Atono kalnyne įsikūrusioje vienuoliškoje Šventojo kalno valstybėje. Ten gyvuoja autonominė stačiatikių vienuolių respublika.
Dvidešimt ortodoksų vienuolynų išsidėstę beveik 340 kvadratinių kilometrų plote, juose gyvena 2262 vienuoliai. Vienuolynai priklauso UNESCO pasaulio kultūros paveldui. Į vienuolynų šalį galima patekti kalnais arba laivu per Dafnio uostą.
Atone laikomasi labai griežtų, dar Bizantijos laikais susiformavusių stačiatikybės tradicijų, nepritariama reformacijai ir suartėjimui su katalikais. Vienuoliai gyvena celėse arba atsiskyrėlių trobelėse. Pragyvenimui jie užsidirba iš žemdirbystės, žvejybos, meninės medžio raižybos, knygrišystės ir ikonų tapymo. Šiais laikais atsirado ir papildomų vienuoliams leidžiamų veiklų: automobilių remontas, kompiuterių paslaugos, taksi vairavimas ir net turizmo verslas.
Užsikabino kryželį kaip visi
Vienuolyno gyvenimą stebėti iš vidaus ir dar fotografuoti pasauliečiui, tuo labiau nekrikštytam, beveik neįmanoma, nors į pačią Šventojo kalno valstybę turistai su specialiais leidimais įleidžiami.
Leidimai yra dviejų rūšių. Su vienu autonominėje šalyje galima viešėti tris dienas ir nakvoti bet kuriame vienuolyne, svečiams skirtoje zonoje, su kitu leidimu galima lankytis tik viename vienuolyne. Į Atono kalną draudžiama įžengti moterims.
Gavęs leidimą fotografuoti Atone panevėžietis negalėjo prisipažinti, kad nepriklauso religinei bendruomenei, nusipirko kryželį ir, kaip visi lankytojai, pasikabino jį ant kaklo.
„Visi manė, kad aš tikintis. Jei būčiau buvęs be kryželio, tuoj būtų kilęs susidomėjimas – kodėl, ir kelionė būtų iškart pasibaigusi“, – pasakojo V.Pečininas.
Fotografą ne tik įleido į vienuolyno vidų, bet ir parodė dalelę visiškai uždaros buities: kaip vienuoliai gamina valgį, kaip sėdi prie kompiuterių, net leido fotografuoti vienas mišias.
V.Pečininas aplankė aštuonis Atono šalies vienuolynus.
Įveikę kalną apsipylė ašaromis
Į 2033 metrų Atono kalno viršukalnę V.Pečininas kopė kartu su Panevėžio stačiatikių cerkvės dvasininku tėvu Aleksejumi. Vienuolyno gyventojai išaiškino, kad toji viršūnė yra dvasingiausia vieta, visi vienuoliai, kam leidžia sveikata, ten lipa. Visų pasaulio šalių stačiatikių kunigai svajoja įkopti į Atono viršukalnę, tai savotiška jų Meka.
Fotografas ir šventikas į žygį leidosi liepos mėnesį, per didžiausius karščius. Kalno gyventojai stebėjosi, kokiu fanatiku reikia būti, kad liptų į viršukalnę netinkamiausiu oru. Kai jie pasiekė kalno viršūnę, buvo jau vidurnaktis.
„Apėmė jausmas, kad kažkas vyksta, lyg kažkokia paslaptinga substancija palietė visą kūną, pradėjau verkti, pamačiau, kad ir tėvas Aleksejus verkia“, – jį sukrėtusį potyrį prisiminė V.Pečininas.
Su Dievu bendrauti – tiesiogiai
Tuomet tėvas Aleksejus ir pasiūlė bendražygiui apsikrikštyti. Turėjo viltį, kad jis čia pat, vienuolyne, priims sakramentą. Fotomenininkas nuoširdžiai pažadėjo tai padaryti, tik ne iš karto, o kitąmet. Ir iškėlė sąlygą, kad nori būti pakrikštytas ne graikų vienuolių, o savų, į Atono kalną atskraidintų Lietuvos stačiatikių kunigų.
Kitais metais sušlubavo tėvo Aleksejaus sveikata, skristi į Graikiją jis negalėjo, dėl to krikštas ir neįvyko. Praėjo jau 6 metai, o V.Pečininas Atono kalne duoto pažado taip ir neišpildė, neapsikrikštijo, nes pasijuto tebesąs dvasinių ieškojimų kelyje.
„Kunigai neįsižeidė, sako, kad tai mano paties pasirinkimas, svarbiausia, kad žmogus atsistotų ant dorybės kelio ir imtų vertinti ne tik materialųjį pasaulį“, – sakė fotomenininkas.
Šią vasarą panevėžietis mėnesį gyveno Indijoje, kopė į Himalajus pas Tibeto vienuolius, tad dabar žvalgosi į budizmą.
„Budizmas yra vienintelė religija, aiškinanti, kad bendrauti su Dievu galima be bažnyčios ir kunigų pagalbos, man tai priimtiniausia“, – sako fotografas, jau kuriantis naują fotografijų ciklą apie budizmą.
Krimto sviestinius papločius
Skrisdamas į Šiaurės Indiją, esančią Himalajų papėdėje, jokiais leidimais iš anksto panevėžietis nesirūpino. Išsinuomotu automobiliu jis vykdavo į kalnų gyvenvietes, iš ten kopdavo į matomus vienuolynus ir jau vietoje derindavo, kiek gali skverbtis į vienuoliško gyvenimo kasdienybę.
„Šventyklos nerakinamos, mišios 6 valandą ryto, o aš ateidavau 5 valandą, pagal Rytų kovos menų tradicijas nusilenkdavau ir medituodavau. Pasirodo, visur įrengtos filmavimo kameros, vienuoliai matė mano elgesį, tad suprato, kad domiuosi giliau nei eilinis turistas“, – V.Pečininas atskleidė, kodėl jam atsivėrė daugiau durų.
Vaikų vienuolyne V.Pečininą po rytinių mišių netgi pakvietė kartu pusryčiausi, pasidalijo arbata ir papločiais su sviestu. Per neatsargumą jis paplotį uždėjo ant puodelio viršaus, sviestas ištirpo ir valgytojas apsilašino drabužius bei fotoaparatą. Vienuoliukai ėmė juoktis. Vyresnysis davė rankšluostį apsišluostyti, o mažiesiems liepė išeiti iš salės, kad svečio netrikdytų.
Keliaudamas per vienuolynus V.Pečininas gyveno labai asketiškai, jam teko ant betoninių grindų miegoti be miegmaišio, karšto vandens nematydavo po kelias paras.
„Parsivežiau daug kaip pedagogas ir karatė treneris. Mokiniams akcentuoju: ne viską lemia turtas ir pareigos, svarbiausia dvasinė laisvė ir sugebėjimas gyventi nemeluojant“, – sakė jis.
Budistų vienuoliai išmokė labai svarbaus dalyko: gyventi čia ir dabar, nesirausti praeityje ir nestatyti iliuzijų bokštų ateičiai.
„Man tai buvo labai svarbu“, – tvirtino pašnekovas.
Žvalgosi ir į islamą
Mėnuo Indijoje V.Pečinino nepastūmėjo apsispręsti ir dėl budizmo. Ta religija jam artima, bet irgi neatsako į visus „kodėl“.
Anksčiau V.Pečininas per fotoobjektyvą rodė katalikų gyvenimą, sukūrė meninių fotografijų ciklą fotografuodamas garsųjį Paberžės vienuolį Tėvą Stanislovą. Tik po to kūrybinio laikotarpio neturėjo minčių tapti kataliku.
„Dar noriu prisiliesti prie islamo“, – apie kūrybinius planus sako V.Pečininas.
Po to jis jau galės spręsti, su kuria religija jam pakeliui.
„O gal apsieisiu be jokios? Su Dievu juk galima susisiekti ir be tarpininkų“, – mano kūrėjas.
V.Pečinino meninis išskirtinumas yra tai, kad jis nesiblaško atskiromis, atsitiktinėmis nuotraukomis, o pasakojimus dėlioja ilgais, kruopščiai apgalvotais ciklais.
