Galerijos lankytojai susidomėję žvelgė į pagrindinę parodos kompoziciją - ant stalo išrikiuotus žydrus paukščius. Įvairiomis pozomis sustingę sparnuočiai kai kuriems žiūrovams priminė kitą kur kas didesnę A.Janušonio skulptūrą „Barokas“, puošiančią vieną Klaipėdos senamiesčio skverą.
„Baroti galerijos šeimininkai pernai mane pakvietė dalyvauti keramikos simpoziume, siūliau keletą idėjų, bet jie pasirinko vieną - nulipdžiau didelę paukščio skulptūrą. Ne viskas pavyko taip, kaip tikėjausi, grįžęs namo studijoje tęsiau darbą – sukūriau jo giminaičių būrį“, - pasakojo A.Janušonis.
Parodoje pristatomi balandžiai - tarsi eskizai „Dienovidžio“ skvere įkurdintam A.Janušonio darbui, atspindintys tolesnes autoriaus paieškas. Čia jis taip pat eksponuoja ir kai kurias pernykščiam simpoziumui siūlytas savo idėjas, anksčiau sukurtas skulptūras ir kompozicijas.
Tarp jų yra ir tokių, kurios rėžtų akį blaivybės apaštalams. A.Janušonio nulipdyta dramblio figūra stovi ant kojelių – tuščių šampano butelių. Keista individo su buteliu rankoje skulptūra „Zodiakas“ tarsi nudrėbta iš molio gurvuolių. Kas tai - šmaikšti įronija ar iššūkis abstinentams, pasišaipymas iš siekių riboti prekybą svaigalais ?
Alytuje gyvenantis A.Janušonis savo darbų su alkoholio vartojimo kultūra tiesiogiai nesieja: „Mūsų mieste nuo sovietmečio veikia putojančio vyno gamykla. Antrąkart pilti šampaną į tuos pačius butelius negalima – jie sudaužomi. Sumaniau nereikalingą stiklo tarą pritaikyti kūrybai“.
Tarp gausybės keramiko sukurtų glazūruotų įvairaus pavidalo demonų, gyvūnų figūrų, makabriškų kompozicijų, kartais ir nekaltas zuikis gali sukelti įtarimų. Atrodo, kad švelnia ironija ir sarkazmu dvelkianti A.Janušonio kūryba kai kuriuos žiūrovus verčia ieškoti paslėptų prasmių net ten, kur jų nėra.
A.Janušonis savo kūrybos į jokių stilių rėmus nespraudžia, jis net nevadina savęs keramikos grynuoliu: „Šiais laikais labai sunku, o gal net ir netikslinga menininkus kaip pliauskas guldyti į lentynėles. Mano darbus galima vadinti tiesiog „objektais“ nesukant galvos, kaip ir iš kokių medžiagų jie sukurti“.
Dar studijų metais A.Janušonis įsidėmėjo vieno per radiją kalbėjusio Dailės instituto dėstytojo ištarmę. Paklaustas apie savo darbus, parodas, keliones, ateities planus jis atsakė vis dar esantis „pereinamajame laikotarpyje“. Toks kūrybos apibūdinimas tapo studentų nuolat kartojamu priežodžiu.
„Kai po daugelio metų susitikę aiškinamės, kas nuveikta, kaip vienam ar kitam sekasi, dažnas bendramokslis nusišypsojęs atsako: „Kaip visada - esu kažkur per vidurį – pereinamajame laikotarpyje“. Aš irgi taip ginuosi nuo klausimų apie kūrybą“, - per parodos atidarymą prisipažino autorius.
Naujai ekspozicijai parinkęs pavadinimą „Kažkur per vidurį“ A.Janušonis vėl pagarsino sparnuotą pedagogo frazę. Nuo 1998 metų surengęs daugiau kaip dešimt individualių parodų, dalyvavęs daugelyje tarptautinių keramikos simpoziumų šis menininkas, regis, vis dar jaučiasi esąs ieškojimų kelyje.
A.Janušonio darbai žavi ekspresija, margais siužetais, pokštų pliūpsniais, filosofinėmis užuominomis, artimi literatūrai, atspindi platų temų spektrą - išmintį ir kvailumą, grožį ir bjaurastį, gyvybingumą ir neįgalumą, sarkazmą, pašaipą. Žaismingos improvizacijos ne tik provokuoja, bet ir pulsuoja egzistencine įtampa, žmogiškais jausmais, žiūrovus skatina mąstyti.
Menininkas sukūręs ir žymių XX amžiaus žmonių atvaizdų, tarp kurių yra Albertas Einsteinas, Pablas Pikassas, Frankas Zappa, kiti veikėjai. Groteskas ir melancholija susilieja A.Janušonio skulptūrose „Fontanų - pisuarų ciklas“ (1994-1998), „Žvaigždės paskutinė šviesa“ (2002).
Gražbyliauti nemėgstantis autorius pats savo kūrybą apibūdina glaustai: “Ko gero, tai balansavimas ties banalybės ir absurdo praraja. Tai, ką darau, nėra vien tik linksmybė, o kažkoks tarpinis galbūt karikatūros ir nekrologo variantas. Abu šie dėmenys man visuomet yra svarbūs“.
