„Karališkas miestas Vilnius vienintelis buvo be karūnos. Dabar ją turi, tačiau mano tėvą visiškai užmiršo“, – kalbėdamas apie virš Šv.Kazimiero bažnyčios saulėje tviskančią Jogailaičių karūną atsiduso R.Mulokas.
Vaikštinėdamas po Katedros aikštę R.Mulokas pastebėjo pažintinius stendus skambiu pavadinimu „Šv.Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija“. Juose dviem kalbomis pasakojama ir apie Šv.Kazimiero bažnyčią, tačiau apie J.Muloką neužsimenama nė žodžiu.
Tad per trumpą laiką Kalifornijoje gyvenantis R.Mulokas gavo antrą antausį.
Pirmą – kai pasiūlė pastatyti prie Seimo koplytstulpį, tapti jo fundatoriumi. Antrą – kai rado iš istorijos ištrintą tėvo pavardę.
Garbinami tik užsieniečiai
„Skelbiame Vilniuje bažnyčias stačiusių ar atstačiusių užsienio architektų pavardes. O apie mano tėvą – nieko. Žinoma, gotika ar barokas gražu, bet tai, ką turime lietuviško, – nenorime girdėti“, – liejo apmaudą Katedros aikštėje apsilankęs R.Mulokas.
Jis nenorėjo spėlioti, kodėl taip yra. Bet garsaus architekto sūnus, irgi architektas, teigė, kad turėtume didžiuotis – Šv.Kazimiero bažnyčios kupolo viršutinė dalis, nugriauta 1796-aisiais, buvo atstatyta sudėtingomis sąlygomis, kai Vilnius buvo vokiečių rankose.
Gelbėjo netvirti pastoliai
R.Mulokas prisimena tėvo pasakojimus apie šį darbą. Architektas su pagalbininkais vokiečių valdžią sugebėjo įtikinti, kad remontuos kiaurą bažnyčios stogą.
Apie kupolo keitimą jis neužsiminė. Iš tėvo pasakojimų R.Mulokas susidaręs įspūdį, kad keičiant kupolą klibantys, pavojingi laipioti pastoliai buvo savotiška šio darbo entuziastų gudrybė.
Mat vokiečių karininkai ateidavo pasidomėti, kodėl darbininkai taip ilgai remontuoja stogą.
Tada J.Mulokas pasiūlydavo atvykėliams patiems užlipti pastoliais į viršų.
Nė vienas karininkas nedrįso. O išeidamas mestelėdavo: „Tai greičiau baikite darbus, po velnių.“
Tėvas R.Mulokui nepasakojo, kokia buvo reakcija, kai išmontavus pastolius 1942 metais buvo atidengtas gerokai pasikeitęs bažnyčios kupolas. „Gal ir piktinosi vokiečiai, tačiau kupolas išliko“, – svarstė jis.
Rusai suniokojo šventovę
Viena didžiausių katalikų šventovių – Šv.Kazimiero bažnyčia – buvo uždaryta po 1832 metų sukilimo. Po trijų dešimtmečių ji buvo rekonstruota pagal rusų architekto Nikolajaus Čiagino projektą, joje įkurtas Šv.Nikolajaus soboras.
Rekonstrukcijos metu buvo pažeminti bokštai, bažnyčia vainikuota svogūno formos šalmais, sunaikinta dešimt mūrinių altorių, pastatytas ikonostasas.
Bažnyčios fasadas pasikeitė neatpažįstamai.
1915-aisiais vokiečiai bažnyčią pavertė Vilniaus įgulos evangelikų liuteronų maldos namais, o po poros metų ji grąžinta katalikams, nugriautas ikonostasas, atstatyti kai kurie autentiški interjero elementai.
Tačiau svogūno formos šalmai liko.
Tad J.Mulokas kartu su architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu tyliai ėmėsi projekto, kad atkurtų kupolą – kunigaikščio karūną arba mitrą, naują kryžių.
Kuri parapija lietuviška?
Pasak R.Muloko, jo tėvas nuo jaunystės degė aistra kurti lietuvišką architektūrą. Ir ji architekto nepaliko visą gyvenimą.
1949 metais išvykęs į JAV J.Mulokas suprojektavo Marijos Gimimo parapijos bažnyčią Market Parke, Švč.Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią Čikagoje, Švč.Mergelės Marijos bažnyčią Kasteryje, Kryžiaus kelio koplyčią Kenebankporte, Šv.Kryžiaus bažnyčią Deitone.
1970–1974 metais projektuodamas ir statydamas Lietuvių jaunimo centrą Čikagoje architektas pastato pagrindiniame fasade iš 6 tūkst. plytų savo rankomis sudėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Vyčio preliudą“.
J.Mulokas taip pat suprojektavo nemažai rezidencijų, gyvenamųjų namų Kalifornijoje, Čikagoje.
„Keliaudamas Amerikoje gali nesunkiai suprasti, kuri parapija lietuviška. Į architektūrą įtraukti koplytstulpių motyvai – tai mano tėvo darbas. Tai, galima sakyti, jo firminis ženklas“, – pasakojo R.Mulokas.
Šį firminį ženklą pastebėjo ir architektė Elena Nijolė Bučiūtė: „Jonas Mulokas – vienas iš nedaugelio, atsisakęs sekti europinės architektūros stiliais, bet užsibrėžęs sukurti naują lietuvišką architektūrą lietuvių liaudies architektūros pagrindu.“
Paminėtas tarp garsenybių
R.Mulokas sakė, kad iš pradžių tėvas iš Amerikos architektų sulaukė nemažai kritikos, kam liaudies meną įpina į architektūrą.
Bet vėliau jo stilių tie patys kritikai ėmė kopijuoti. Taip J.Mulokas pateko į žymiausių visų laikų pasaulio architektų dešimtuką.
Šio dešimtuko viršūnėje – Antoni Gaudi, Frankas Lloydas Wrightas, Miesas van der Rohe. O penktojoje vietoje kartu su Eero Saarinenu minimas J.Mulokas. Jų 1962 metais JAV projektuoti pastatai įvertinti vienodo lygio architektūros apdovanojimais.
J.Mulokas įvertinimo sulaukė už Kristaus Atsimainymo bažnyčią Niujorke, E.Saarinenas – už Johno F.Kennedy oro uosto pastatą.
Bažnyčios – kaip gamyklos
Prisimindamas tėvo Vilniuje nuveiktą darbą R.Mulokas palygino jį su šiandiena.
„Kaune prieš karą buvo pradėta statyti Kristaus Prisikėlimo bazilika, bet sovietiniais metais kryžius buvo nukeltas ir šventovėje atidaryta Radijo gamykla.
O mes dabar Vilniuje pastatėme gamyklą, užkėlėme kryžių ir pavadinome bažnyčia“, – šiuolaikinei Šv.Juozapo bažnyčios Pilaitėje architektūrai kritikos negailėjo R.Mulokas.
Atminimo ženklui – išsami studija
Kalbų, kad prie Seimo rūmų R.Mulokas siūlo valstybės atkūrimo šimtmečio proga pastatyti 17 metrų aukščio stilizuotą koplytstulpį, pasigirdo praėjusių metų pabaigoje.
Sutikimą davusi Seimo valdyba tikėjosi, kad pagal J.Muloko projektą sukurtas koplytstulpis iškils iki liepos 6-osios.
Jis taip ir neiškilo, nors idėja Vilniuje pastatyti J.Muloko sukurtą koplytstulpį sklandė jau 12 metų. Prieš tai architekto artimieji jį siūlė įkurdinti Lukiškių aikštėje.
„Ne koplytstulpis, o atminimo ženklas“, – pažymėta studijoje apie šį daug diskusijų sukėlusį objektą. Studijoje išsamiai įvertinta urbanizuota aplinka, palyginti stulpų pavidalo monumentai.
J.Muloko sukurtas 17 metrų aukščio atminimo ženklas tikrai nėra aukščiausias, nors daug ką būtent aukštis ir išgąsdino. Tarkim, Vašingtone yra 169 metrų obeliskas, Barselonoje – 60 metrų aukščio paminklas.
Paklaustas, kodėl savivaldybė nepritarė koplytstulpiui prie Seimo, meras Remigijus Šimašius aiškino, kad buvo atsižvelgta į ekspertų nuomonę. Be to, siūlymui nepritarė ir savivaldybės Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija.
Esą urbanistai, menininkai paaiškino, kad objektas, sukurtas prieš 25 metus, galbūt yra aukštos meninės vertės, bet tikrai netinka urbanistinei erdvei prie Seimo.
Meras pažadėjo, kad prašys specialistų įvertinti, ar nėra kitų tinkamų vietų Vilniuje koplytstulpiui, ir pridūrė, kad sostinės nereikėtų paversti sandėlių išvalymo aikštele.
Anot jo, objektas, kuris niekur nerado vietos du dešimtmečius, staiga negali atsidurti centrinėje miesto dalyje.
