Sebastian‘as Arthur‘as Hau rašo kaip autorius įvairiems leidiniams, moko bei kuruoja. Jis kalbėjo apie fototografijos knygas keletu aspektų: tendencija pavirsti objektu, kintančiu tarp skaitmeninės ir kitų potencialių realybių ar būvių; knygos statusas ir publika (skaitytojas). Taip pat nagrinėjo savo įkurtos leidyklos pastarųjų metų veiklą, be abejo, neaplenkdamas konkrečių autorių ar knygų.
Apie šiuolaikinę fotografijos knygų rinką kalbėjo ir Stambule gyvenanti italų kilmės redaktorė bei knygų dizainerė Valentina Abenavoli, apie kurią esame rašę anksčiau.
Koks yra esminis dalykas kuriant knygą? Į šį klausimą stengėsi atsakyti viešnia iš Olandijos Hestera Keijser. Ji – nepriklausoma kuratorė ir fotografijos kritikė, dirba su pasirinktais menininkais ir organizacijomis kuriant parodas, prezentacijas, organizuojant menines dirbtuves ir portfolio peržiūras.
Šiuolaikinė fotografijos knyga, nors kartais atrodo senamadiškai, įrodė, kad gali klestėti skaitmeniniame amžiuje. Kas vis dėlto padaro šiuolaikinę fotografijos knygą tokią tinkamą socialinėms medijoms ir tuo pat metu sukelia sau pavojų? Kaip prieš kelerius metus pastebėjo Toronto universiteto politologijos profesorius Stephen‘as Gill‘as, „esminis dalykas kuriant knygą yra... pasimesti“.
Juk šitiek pasaulyje knygų ir ką duos dar viena? Tačiau po sutrikimo kyla būtinybė sutelkti valią ir dėmesį nebesiblaškant į šalis. Ką tai pasako apie mūsų santykį su fotografijos knyga, jei daugiausia pokalbių yra apie žaibišką sklaidą, prizų laimėjimą, teisingų leidėjų ir kritikų paiešką? Ar prasmės neberandama pačiuose darbuose, kad reikia ieškoti kažko visai kita? Kokiais darbais užsiimama, kai pasiryžtama sukurti knygą, ir kokie darbai lieka neliesti? Šiuos ir kitus klausimus savo paskaitoje gvildeno ponia Hestera Keijser.
Toliau vyko menininkų prisistatymai. Štai Julija Borisova (Rusija) yra menininkė, dirbanti fotografijos, koliažo, instaliacijos ir knygų gamybos srityse. Ji tiria, kaip istorija ir atmintis perduodama ar skaitoma per vaizdus. Knyga yra jos tikroji medija pasakoti istorijas, maišant dokumentiką ir fantaziją, supinant faktus ir visišką fikciją.
Menininkė kalbėjo apie savo menines praktikas ir dabartinius meno projektus bei leidybą. Kiekviena jos knyga tarsi atkartoja atminties savybę nuolatos tęstis. Ji jungia savo pačios vaizdus su archyvine medžiaga, bando sukurti žiūrovui taktilinę (lytėjimo) patirtį su jos tiriamu subjektu. Ji kuria dizainą savo knygoms, kartais neatrodančioms kaip tradicinės knygos, o labiau primenančioms interaktyvius objektus ar instaliacijas.
Dragana Jurišič yra buvusios Jugoslavijos menininkė, gyvenanti Airijoje. Dažniausiai ji dirba fotografijos srityje, bet taip pat kombinuoja tekstą, kiną ir instaliaciją. 2013 m. ji apsigynė daktaro disertaciją ir pabaigė trejus metus trukusį projektą „YU: Prarasta šalis“, kuri keliavo kaip kritikų pastebėta paroda ir knyga. Jos darbų yra keliose kolekcijose, ji yra surengusi ne vieną tarptautinę parodą.
„Mano, bet pačiai nežinoma“ – tai yra Draganos Jurišič tęsiamas darbas. Darbe kalbama apie pabėgėlio situacijos kompleksiškumą, politiką, išdavystę šeimos istorijoje. Suskirstyta į penkis skyrius, serija nagrinėja universalias temas: moters kaip Mūzos vaidmuo vakarietiško meno tradicijoje, moters identiteto komplikuotas, menamas ir tikras hibridiškumas.
Darbe jungiamas tekstas ir fotografijos, aproprijuoti (pasisavinti) vaizdai, užrašų knygelės, videomedžiaga ir performansas. Pasakojama iš įvairių pusių, istorija prasideda autorės tetos, Gordanos Čavič iš Jugoslavijos provincijos, dingimu 1950 metais ir jos paslaptinga mirtimi Paryžiuje 1980-aisiais. Gyvenimas apipintas intrigomis, daugybe personalijų, uždraustu seksu ir šnipinėjimu.
Seminare menotyrininkės Eglės Deltuvaitės pristatyto jaunosios kartos fotografo Mindaugo Ažušilio knygoje „Lietuva. 999.9/Lithuania 999.9“ tyrinėjamos nepatogios, kritinės, tačiau itin aktualios temos: vyriškumas, hedonizmas, avarijos keliuose, įvaizdžio (ne)galia. Dr. Agnės Narušytės teigimu, šios knygos nebūtina skaityti kaip kapitalizmo, vartojimo, globalizacijos, provincializacijos ar nacionalizmo kritikos, nors jos čia daug. Nebūtina ir nugrimzti į depresiją.
Verčiau rinkti egzistencinio aukso trupinius – nematomus, bet Ažušilio pastebėtus lietuviškos kasdienybės scenografijoje. Suprasti, kad jos paskirtis – pridengti nebūties duobes yrančiame pasaulyje. Knygoje skelbiamos šešios serijos: „Laimė Lietuvoje“ (2011–2012), „Palanga“ (2013–2014), „Vyriškumas“ (2013–2014), „Superžvaigždės“ (2014–2016), „Avarija“ (2014–2016) bei „Pomirtinis gyvenimas“ (2014–2017).
Ši knyga 2017 m. įtraukta į festivalio „PhotoESPANA“ geriausios fotografijų knygos konkurso finalininkų sąrašą. Tai pirmas kartas, kai taip nominuota Lietuvos leidyklos leista knyga.
Menotyrininkė Laima Kreivytė ir klaipėdietis fotomenininkas Darius Vaičekauskas pristatė leidinį „Knygos pavadinimas Violeta Bubelytė“ (Sudarytojai: Eglė Deltuvaitė, Darius Vaičekauskas. Klaipėda: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, 2018).
Nuo 1981 iki 2003 m. autoaktus kūrusi fotografė Lietuvos meno istorijoje įsitvirtino kaip unikali ir daugelį tabu sulaužiusi menininkė, 2015-aisiais, po dvylikos metų pertraukos, vėl pradėjusi fotografuoti save. Riboto tiražo leidinį lydi originali fotografija ir Virginijaus Kinčinaičio, Agnės Narušytės, Tomo Vaisetos, Artūro Tereškino bei Kęstučio Šapokos straipsniai.
Toliau tęsiamos „Naktinės projekcijos“ prie Neringos švyturio. Jaukūs pasibuvimai ir visus prie švyturio suburianti projekcijų naktis jau tampa seminaro tradicija. Neformalių diskusijų ir perfomansų lydimas renginys pagrindinį savo akcentą, fotografijų projekcijas, apjungia vienu raktiniu žodžiu – “Jūra”. Vakaro metu galima pamatyti kaimyninių ir su tolimesnėmis jūromis besiribojančių šalių festivalių programas.
