Šiuolaikinių medijų (tarp jų ir fotografijos) kursai prieš porą dešimtmečių pradėti dėstyti Vilniaus dailės akademijoje (VDA), bet pernelyg viena kryptimi – daugiau formalaus dekoro, negu gilesnės esmės. Kiek kita linkme eina fotografijos dėstytojai, dirbantys Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Turime jau ir keletą fotografijos docentų bei profesorių.
Fikcija ar tikrumas? – toks klausimas tinka ne tik vaizdų, bet ir žodžių apie juos – sakytinės ar rašytinės menotyros – sričiai, kai įmantriomis sakinių virtinėmis apipinami tuštoki neaiškios prasmės kadrai. Pasaulyje plačiai pripažintos „lietuviškos fotografijos mokyklos“ paneigimas dar nereiškia panašaus kalibro priešpriešos turėjimą. Tam reikia ilgesnio laiko ir nuoširdžiai atkaklių pastangų bei pelnyto platesnio pripažinimo.
Nidos tarptautinio fotografų seminaro ketvirtosios dienos akademinę programą pradėjo dailės kritikė ir parodų kuratorė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Laima Kreivytė. Ji yra surengusi per 50 parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Vienos jų, pavadintos gana impozantiškai „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 iki šių dienų“, motyvais menotyrininkė grindė savo pranešimą. Ji iškelia autorefleksijos svarbą menininkių kūryboje. Savianalizė ir savo kūno naudojimas siekiant įvairių tikslų – nuo autorinės kalbos ir rašto kūrimo iki lyties performatyvumo manifestacijų. Pranešime analizuoti autorefleksijos ir laiko, kūno ir politikos santykiai Lietuvos ir Italijos menininkių kūryboje.
Vilniaus dailės akademijos docentė, Lietuvos kultūros tarybos ir Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) narė Agnė Narušytė skaitė pranešimą „Užsitęsusio karo architektūra kasdienybėje: fotografija ir dvigubas karinio aparato laikas“. Nors pranešėja rėmėsi užsienio pavyzdžiais, tačiau panašių dar galima rasti ir Lietuvoje – kad ir buvusi sovietų kariuomenės raketų bazė prie Plungės ar tai vienur, tai kitur išlikę baigiantys sugriūti dzotai, užžėlę apkasai.
A. Narušytė prisimena 1975 m. Paulio Virilio fotografijų knygą „Bunkerių archeologija“, kurią inspiravo architektūrinėse konstrukcijose slypinčios karo filosofijos. Prancūzijos pajūryje nacių palikti bunkeriai vizualizavo „karo instituciją“ kaip „cyklotiminį gyvūną, miegantį taikos metu ir pabudusį karui.“ Daugelį fotografų traukia karinės konstrukcijos, taikos metu išsaugančios karo smūgius.
Pranešime analizuoti išskirtiniai tokios fotografijos atvejai: Harry Shunko ir Janóso Kendero ciklas „Pasaulinė ekskursija“, Simono Norfolko 2001–2002 m. trumpos taikos metu fotografuoti karų palikti ženklai Afganistano peizaže („Chronotopija“), Ursulos Schulz-Dornburg 2012 m. fiksuotos branduolinių bandymų vietos Kazachstane, Indrės Šerpytytės 2009 m. ciklas „(1944 – 1991)“, kuriame ji reflektuoja traumos užmarštį, ir Valentyno Odnoviuno naujausi ciklai „Stebėjimas“ bei „Horizontas“.
Šiuo metu Tomas Pabedinskas eina docento pareigas VDU Menų fakultete, dėsto fotografijos ir vizualiosios kultūros disciplinas. Jis šio seminaro pranešimui pasirinko temą „Neramūs keliautojai: asmeninis albumas ar „nacionalinis turtas“?“ Prisimenama, kad 1971–1975 m. Romualdas Požerskis, dar Kauno politechnikos instituto studentas, jaunystės dienas leido su grupele bendraminčių, vienijamų aistros motociklams, kelionėms ir laisvės idėjoms. To meto patirtis būsimasis fotografas įamžino nuotraukose, kurios tada buvo skirtos tik asmeniniam albumui. Savo išgyvenimus aštuntojo dešimtmečio istorinių įvykių kontekste R. Požerskis užrašė ir dienoraštyje.
Fotografijos kartu su dienoraščio tekstais 2017 m. pasirodė knygoje „Neramūs keliautojai“. T. Pabedinskas siekia išsiaiškiti, kaip tos dar „mėgėjiškos“ fotografijos siejasi su vėlesniais, gerai žinomais autoriaus kūrybiniais darbais? Kaip XX a. aštuntojo dešimtmečio asmeninio albumo nuotraukos tampa aktualios šiandienos socialiniame ir politiniame kontekste? Pranešimo metu buvo demonstruojama R. Požerskio 8-ajame dešimtmetyje filmuota vaizdo medžiaga apie keliones motociklais.
Nė vienos dienos be naujos parodos – galėtų būti ir Nidos tarptautinio fotografų seminaro obalsiu. Šį kartą į jį savo ekspozicija Kuršių nerijos istorijos muziejuje atsiliepia Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Balčytis.
Fotografijos kritikų jis priskiriamas „banaliojo objekto“ ar “nuobodulio fotografijos“ tendencijai. Jo žvilgsnis tarytum apčiuopia tai, kas atrodytų nereikšminga, neišvaizdu, užsilikę ir pamiršta, tačiau suteikia iš pažiūros atsitiktiniams dalykams egzistencinės svarbos. Jo darbų pavadinimai, kuriuose pažymima tik vieta ir data, atrodo lyg dienoraščio nuotrupos.
Nuo 9-ojo dešimtmečio Vytautas Balčytis tyrinėja sovietmečio kasdienybės slogutį. Paveikslo atmintyje fotomenininkas archyvuoja apleistus fabrikus ir statybvietes, apšiurusius bendrabučius, dulkinas vitrinas ir telefono būdeles skurdžiausiuose Vilniaus, Kauno ar provincijos miestų kvartaluose. Buvę propagandiniai šūkiai nykioje aplinkoje pavirsta liūdnai pažįstamais ir net intymiais.
Anot meno istoriko Edmondo Kelmicko, Vytautas Balčytis yra vienas iš tų menininkų, kuris save vis dar sunkiai atranda tarp žmonių, bet labai jaukiai ir kartu reikliai įsikuria tarp daiktų. Jis yra iš tų, kuris prie to daikto sugrįžta jau kaip prie pažįstamo, spragteli – ir taksofonas staiga praranda savo laiką, paskirtį ir pradeda gyventi kaip tie žmonės, tarp kurių ne visada jauku būti, bet išlieka galimybė jiems paskambinti.
Ketvirtoji seminaro diena baigėsi vėlyva vakarine projekcija – konkurso “Savistaba/Self-reflection“ temos nugalėtojų darbais populiarioje užeigoje „Zuikio daržas“. Nidos Tarptautinis fotografų seminaras pirmą kartą skelbė atvirą konkursą teikti darbus savistabos tema. Konkursas buvo skelbtas per partnerių PICTER platformą.
Dvidešimt aštuonios atrinktos fotografijų serijos bei video darbai įtraukti į projekcijų vakaro programą. Komisijai buvo svarbi plati temos interpretacija nuo asmeninių ar šeimos naratyvų, bendruomenių ar šalių istorijų, žvilgsnio į žmoniją iki refleksijų fotografijos medijos tema.
Sulaukta ir eksperimentinių darbų, kuriuose jungėsi fotografiniai ir video elementai, koliažas, pasisavinti vaizdai ar skaitmeninė grafika. Komisijos narės Vilma Samulionytė (Lietuvos Fotomenininkų Sąjunga), Gintarė Krasuckaitė (Kauno Fotografijos Galerija) bei Kotryna Ūla Kiliulytė (nepriklausoma menininkė, projekcijų vakaro kuratorė) aukščiausius vienodus balus skyrė dviems autorėms: Marijai Kapajevai (Estija, Didžioji Britanija) ir Albai Zari (Italija, Didžioji Britanija). Abi menininkės organizatorių buvo pakviestos atvykti į seminarą ir pristatyti savo kūrybą.
