Sostinės Prospekto galerijoje surengta visame pasaulyje garsaus Čekijos fotografijo J.Štreito paroda „Kur mano namai“.
Į fotografijos istoriją seniai įrašytos šio 72 metų meistro nespalvotos kaimo gyvenimo akimirkos.
Jo darbų galima rasti MOMA Niujorke, Vašingtono nacionalinėje galerijoje, Taikomosios dailės muziejuje Prahoje, Moravijos galerijoje. Apie J.Štreitą buvo sukurti keli filmai.
Kaip ir lietuvių fotografijos patriarcho Antano Sutkaus darbuose, J.Štreito nuotraukų centre – žmogus. Garsiausios jo fotografijų serijos – iš moterų kalėjimo, apie neįgalių žmonių slaugytojus, kalėjime dirbančius dvasininkus ar įvairių šalių provincijos gyvenimo kasdienybę.
Prieš susitikimą su fotografijos mėgėjais čekų meistras ilgai diskutavo apie fotografiją su A.Sutkumi, o tada kelias valandas kalbėjo apie savo fotografinę gyvenimo kelionę. Pateikiame jo pasakojimo fragmentus.
BENAMIO NAMAI
„Nežinau, ar Lietuvoje yra benamių, nes atvažiavęs į Vilnių jų nemačiau. Tai, matyt, rodo, kad Lietuva – turtinga šalis. Mat benamių buvimą mieste visada lydi tam tikri ženklai. Jie dažniausiai nakvoja pasitiesę kartonines prekių pakuotes, kurias išmeta parduotuvės. Tai jų namai.
Kurdamas knygą „Kur mano namai“ nusprendžiau panaudoti panašų kartoną jos viršeliui.
Kai ji parduodama, būna dar ir surišta pačia paprasčiausia virve. Be virvės negali išsiversti joks benamis, nes be jos jis tiesiog pamestų kelnes.
Taigi, knygai panaudojau tas medžiagas, kurias naudoja ir mano fotografuoti žmonės.
Ketverius metus fotografavau benamius. Kai sumaniau parodyti tas nuotraukas knygoje, tai tariausi su keletu leidyklų, bet jų pasiūlymai man netiko. Todėl sumaniau išleisti tokią knygą, kokios dar nebuvo.“
PARODA KNYGOJE
„Vietoj įvadinio teksto knygoje rasite didelį plakatą – visų nuotraukų indeksą. Tai kaip knygos turinys, kurio kitoje pusėje – sociologų tekstai ir trumpas mano žodis.
Toliau kartoninėje knygos dėžutėje sudėtos nuotraukos. Jos atspaustos skirtingai. Vienos su nedideliu baltu rėmeliu, kitos – be rėmelio, o dar kitos – su plačiu baltu apvadu. Taip, kaip būtų eksponuojamos parodoje.
Todėl įsigiję knygą jūs galite savo namuose surengti visą parodą. Galite jas net įsirėminti. Arba tiesiog versti viena po kitos, kaip knygos lapus. Gražiausių Europos knygų konkurse ši knyga gavo svarbiausią apdovanojimą, o Čekijoje pripažinta gražiausiu metų albumu.
Parodoje jūs galite pamatyti pusę šios knygos nuotraukų. Galerijoje galite pavartyti ir pačią knygą.“
APŠILIMAS
„Niekuomet nefotografuoju slaptai. Daug kas priklauso nuo to, kiek turiu laiko apšilti. Juk fotografuoji ne tik aparatu, bet ir širdimi.
Galėčiau pajuokauti, kad patekęs tarp žmonių, kuriuos ruošiuosi fotografuoti, užsidedu nematomą skrybėlę, todėl tarsi išnykstu, lieka tik ore sklandantis fotoaparatas. O jei kalbėčiau rimtai, mano darbe svarbiausia – santykiai, kuriuos man pavyksta užmegzti su žmonėmis. Turiu būti atviras, negaliu sukčiauti.
Tačiau didžiausia problema yra tai, kad kiekvienas žmogus, kurį aš fotografuoju, turi pasirašyti, jog sutinka būti fotografuojamas. Ne tik tuomet, kai fotografuoju kalėjime, bet net ir namuose.
Tai trukdo, nes dokumentinei fotografijai labai svarbu sugauti akimirką. O dėl tų raštų fotografavimo laikas gerokai pailgėja. Tačiau buvo labai nedaug atvejų, kai žmonės nesutikdavo duoti leidimą.“
NESULAUKĖ VESTUVIŲ
„Benamius fotografavau kelerius metus, todėl po kiek laiko jie nebežiūrėjo į mane kaip į fotografą, buvau tarsi vienas jų.
Kiekvienas žmogus, kiekvienas benamis – labai savitas. Kita vertus, jų istorijos panašios – vyras pradeda gerti, šeima išyra, jis visko netenka ir per pusę metų atsiduria gatvėje. Pastaruoju metu daugėja tokių moterų.
Pradžia – sunki, o po pusės metų jie taip pripranta, kad net nebenori sugrįžti į normalų gyvenimą. Jie pajunta laisvės skonį. Čekijoje yra nemažai prieglaudų, tačiau ten negalima rūkyti ir gerti alkoholio, todėl jie renkasi laisvą gyvenimą ir nakvoja kur nors mieste.
Ką aš gavau su jais bendraudamas? Kiekvienas benamis, papasakodamas savo istoriją, atiduodavo man save patį. Vienoje parodos nuotraukoje yra du benamiai, kurie panoro susituokti. Tačiau kunigas jiems liepė iš pradžių pasikrikštyti. Fotografijoje ir matote krikštą, mat vestuvių vyras taip ir nesulaukė, mirė.
Yra tekę fotografuoti ir du įsimylėjėlius. Ne benamius. Jų nuotrauka atsidūrė vieno mano albumo viršelyje. Tiktai vėliau sužinojau, kad kartą jiems susipykus moteris neįsileido vyro pro duris. Tai atsitiko daugiabutyje. Jis lipo pas ją iš kaimynų balkono, nukrito ir užsimušė.“
DOKUMENTINIAI PAVEIKSLAI
„Aš niekuomet nerežisuoju fotografijų. Viskas turi būti gyva. Su tais žmonėmis praleidžiu daug laiko. Ir laukiu.
Bet koks įsikišimas į normalią įvykių tėkmę – negatyvus. Žinoma, jeigu būna bloga šviesa, galiu paprašyti, kad žmogus truputį pasislinktų. Bet ne daugiau.
Tačiau aš laikausi nuostatos, kad dokumentinė fotografija turi ne tiktai pagauti nesumeluotą gyvenimo situaciją, bet ir privalo būti sutvarkyta pagal dailės kūrinio taisykles. Turi būti gera kompozicija, šviesa turi teisingai kristi.
Kiekvienas judesys yra labai svarbus, todėl visa tai fotografui reikia pastebėti. Aš esu baigęs dailės studijas, todėl fotografijos ir dailės persipynimas man ypač svarbus. Jei mano fotografijos būtų tik dokumentai, tai po pusės metų jų niekas net neprisimintų.
Juk benamius fotografuoja labai dažnai. Ypač tai mėgsta daryti pradedantys fotografai ar mėgėjai.
Kad sukurčiau ne dokumentą, o paveikslą, aš turiu sužinoti to benamio istoriją. Ne tik su juo susipažinti, bet ir jį pažinti. Ir tik po to ieškau tinkamos išraiškos ir kompozicijos.
Iš kokio pusantro šimto kadrų parodai atsirenku tik vieną. Būna, kad savaitę dirbu ir nieko neturiu. Bet pasitaiko ir tokių dienų, kai pavyksta viskas, ką tik pliaukšteliu. Tarp dangaus ir žemės.“
KALĖJIME – UŽ FOTOGRAFIJAS
„Kad geriau mane pažintumėte, galiu papasakoti tarsi kokį trumpą gyvenimo aprašymą. Gimiau 1946 metais, taigi, man dabar jau 73 metai. Gimiau rytų Moravijoje, Vsetino miestelyje.
Tėvas buvo mokytojas. Didelis įspūdis buvo, kai pirmą kartą pamačiau kaip jis fotografuoja ir pats su didintuvu daro nuotraukas.
Mano mama kilusi iš Prahos ir atostogaudama šiame miestelyje susipažino su tėčiu, įsimylėjo, ir taip atsiradau aš.
Kai man buvo dešimt metų mums teko persikelti į pasienio kaimą. Mat tėvas kažkur paminėjo pirmąjį nepriklausomos Čekoslovakijos prezidentą Tomášą Masaryką, todėl nebegalėjo mokytojauti.
Jam teko rinktis darbą gamykloje arba tremtį į pasaulio kraštą – pasienio kaimą. Tėvui tuomet buvo 33 metai.
Tai svarbu. Kai man buvo 33 metai, aš taip pat pakliuvau valdžios nemalonėn. Jau buvau baigęs universitetą ir grįžęs į tėviškę, kur dirbau dailės mokytoju, o vėliau ir mokyklos direktoriumi.
Slaptoji policija mane suėmė, kai kartu su bičiuliais dailininkais dalyvavau vienoje parodoje Prahoje, kur rodžiau savo kaimo fotografijas. Tėvo likimas atsikartojo ir mano gyvenime.“
KAIMAS – KAIP ĮŽEIDIMAS
„Taigi, sovietiniais laikais esu sėdėjęs Prahos kalėjime – buvau apkaltintas „respublikos ir jos atstovų įžeidimu“ ir nuteistas devyniems mėnesiams.
Keista, kad teisėjams užkliuvo tos nuotraukos, kuriose vaizduojamas kasdienis kaimo gyvenimas. Vienoje – kolūkio susirinkimas, kitoje – karinio rengimo mokymai su dujokauke ir, žinoma, ant sienos kabantys šalies vadovo portretai. Galbūt užkliuvo pirmosios fotografijos pavadinimas – „Jėgos persvara“?
Įdomesnė ta fotografija, kur per rinkimus vyrai atneša balsavimo urną bobutei tiesiog į dirbamą lauką. Juk anuomet visuomet skelbė, kad balsavo 99 procentai rinkėjų.
Grįžęs namo net aštuonerius metus turėjau dirbti žemės ūkyje, nes negalėjau net įžengti į mokyklą.
Bet man tai buvo geras laikas. Nenorėjau gyventi savo nuoskaudomis, prisiminti, kas ir kaip liudijo prieš mane. Aš likau atviras žmonėms ir labai intensyviai fotografavau.“
MYLĖKITE VIENAS KITĄ
„Mane visada domino gyvenimas kaime. Gerai jį pažinodamas galėjau į daugelį dalykų pažvelgti ne tik kaip romantikas, bet ir kaip realistas.
O po „tyliosios, aksominės revoliucijos“ galėjau grįžti į švietimą. Tapau mokslų daktaru ir profesoriumi. Dėsčiau Prahos dailės akademijoje ir kitose aukštosiose mokyklose.
Tuomet atsirado ir fotografiniai projektai užsienyje. Pavyzdžiui, už vieną darbą Prancūzijoje kaip atlyginimą gavau fotoaparatą „Leica“ ir ilgus metus su juo dirbau.
Taigi, dauguma mano darbų – analoginė fotografija, nors dabar fotografuoju ir su skaitmeninėmis kameromis. Vieną jų nuolat nešiojuosi kišenėje – tai mano užrašų knygutė.
Aš visuomet dokumentuoju gyvenimą tokį, koks jis yra tuo momentu. Vienas paskutiniųjų mano darbų – fotografijų ciklas iš ligoninės priimamojo, į kurį greitoji pagalba atveža žmones po traumų.
Todėl aš jums sakau, mylėkite vienas kitą, džiaukitės, būkite geri vienas kitam. Gyvenimas tiesiog per daug trumpas, kad aukotume jo dalį blogiems dalykams.
Ir visai nesvarbu, kur aš fotografuoju – Čekijoje, Japonijoje, Kinijoje ar Lietuvoje – situacijos visur vienodos, nes žmogaus gyvenimas – visur toks pats.“
